Klausimų, sutikite, daug. Atsakymų – ne visada. Daugelį jų pateikta Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) surengtoje nuotolinėje konferencijoje, o LŽŪKT studijoje tiesiogiai vykusioje mokslinėje-praktinėje diskusijoje įžvalgas apie probleminių dirvožemių žemėnaudą ir kraštotvarkinis sprendimus pateikė mokslininkai, konsultantai ir ūkininkai.
Ši dviejų dalių nuotolinė konferencija – tai trejus metus LŽŪKT vykdyto projekto „Rūgščių dirvožemių derlumo gerinimas efektyvesniam maisto medžiagų prieinamumui ir augalininkystės produkcijos savikainos pokyčiui“ rezultatas. Į baigiamąjį renginį virtualiai prisijungė beveik keli šimtai dalyvių: žemdirbiai, konsultantai, mokslininkai ir visi, kurie neabejingi šalies žemės ūkiui ir jame vykstantiems procesams.
Konferenciją pradėjusi LŽŪKT Profesinių kompetencijų padalinio vadovė Asta Šakickienė dėkojo visiems projekto dalyviams už kantrų, nuoseklų ir kokybišką darbą, nepaisant susiklosčiusių pandeminių aplinkybių.
„Prieš keliolika metų sukurta gera iniciatyva įgyvendinti projektus, kuriuose ūkininkai, mokslininkai ir konsultantai galėtų dirbti kartu ir bandytų mokslo patikrintas tiesas pritaikyti praktiškai, diskutuoti, aptarti ūkininkams rūpimus klausimus. Įgyvendinant šį projektą, su tam tikromis kliūtimis prabėgo treji darbo metai. Įgijome daugiau visokeriopos patirties, – sakė A. Šakickienė. – Kaip renkasi projektus Konsultavimo tarnyba? Pirmiausia, kreipiame dėmesį į problemos aktualumą. Dirvožemis visuomet buvo aktualiausia žemės ūkio dalis. Jei moksle atsiranda kažkas naujo ir galime tai pritaikyti, išbandyti, kritikuoti, priimti ar atmesti, reikia tai ir daryti.“
Konferencijoje pranešimus skaitė mokslininkė dr. Regina Repšienė iš LAMMC Vėžaičių filialo, doc. dr. Jonas Volungevičius, LDD valdybos pirmininkas bei VU ir LAMMC mokslininkas, projekto vadovė, LŽŪKT vyresn. augalininkystės specialistė dr. Romutė Mikučionienė ir LŽŪKT rajonų biurų konsultantai Antanas Mažeika, Eugenijus Lukoševičius ir Petras Kulikauskas.
Ūkininkams, dalyvavusiems konferencijoje, buvo išduoti kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimai.
Dirvožemio derlingumas – ūkininko atsakomybė
Lietuvos teritorijos dirvožemių danga yra marga, nes dirvožemiai formavosi skirtingomis sąlygomis. Verta priminti, kad 6–7 dešimtmetyje visuotinai vykdytas intensyvus kalkinimas žymiai sumažino rūgščių dirvožemių plotus nuo 41 proc. iki 19 proc., tačiau pastaruosius tris dešimtmečius dirvožemio kalkinimo klausimams nebuvo skirtas dėmesys ir dirvožemio rūgštėjimo problema dėl jame vykstančių natūralių procesų ir dėl žemės ūkio naudmenų intensyvaus naudojimo vėl atsinaujino. Tačiau šį kartą dirvožemio derlingumas tapo ūkininko atsakomybe.
Remiantis 2007–2017 m. LAMMC mokslininkų tyrimų duomenimis, daugiausiai rūgščių dirvožemių yra Varėnos (70,5 proc.), Šilalės (63,6 proc.), Šilutės (63,0 proc.), Plungės (58,4 proc.), Tauragės (57,9 proc.), Rietavo (56,5 proc.), Šalčininkų (52,5 proc.), Klaipėdos (46,7 proc.), Druskininkų (45,6 proc.), Skuodo (45,1 proc.), Telšių ir Vilniaus savivaldybėse (atitinkamai po 43,1 proc.).
Dr. Romutės Mikučionienės teigimu, dirvožemio rūgštėjimas yra gamtoje natūraliai ir nuolat vykstantis dirvodaros procesas, kurį skatina rūgštūs krituliai, žemės ūkyje taikomos technologijos, tręšimas fiziologiškai rūgščiomis mineralinėmis trąšomis, intensyvus pesticidų naudojimas, mitybos elementų išplovimas bei išnešimas iš dirvožemio kartu su augalų derliumi.
Mokslininkų tyrimų duomenimis, dėl šių priežasčių ariamasis sluoksnis kasmet netenka nuo 120 iki 300 kg/ha kalcio. Nustatyta, kad kalcio daugiau išsiplauna iš priemolių, kiek mažiau iš priesmėlių. Kalcio išsiplovimas priklauso nuo kritulių kiekio, pvz., iškritus 868 mm kritulių, priemolio dirvožemiuose išsiplauna 555 kg/ha kalcio arba 484 kg/ha kalcio priesmėlyje. Taip pat kalcio ir magnio katijonai išsiplauna tręšiant didelėmis trąšų normomis.
„Patręšę augalus azoto 170, o fosforo ir kalio 340 kilogramų į hektarą veikliąja medžiaga norma, pavasarį kalcio netenkame 150 kilogramų iš hektaro, magnio – 26 kilogramų iš hektaro priemolio dirvožemiuose, o priesmėlio dirvožemiuose beveik per pus daugiau, atitinkamai 254 kilogramai iš hektaro kalcio ir 36 kilogramai iš hektaro magnio“, – vardija dr. Romutė Mikučionienė.
Rūgščiame dirvožemyje derlius mažesnis, arba kuo svarbus dirvožemio tirpalo pH?
Pasak projekto vadovės, priklausomai nuo dirvožemio rūgštumo, augalų derliai, palyginti su nerūgščiais, gali būti 20–50 proc. mažesni, nes rūgšti dirvožemio reakcija riboja augalų maisto elementų pasisavinimą ir tuo pačiu derlingumą. Palankiausiai mikro- ir makroelementai pasisavinami, kai dirvožemio tirpalo pH siekia 6,0-6,5. Kai dirvožemis sąlygiškai rūgštus (pH 5,5), ribotai pasisavinami fosfatai, kalis, kalcis, magnis, iš dirvožemio išplaunami mikroelementai, vyksta denitrifikacija.
„Kalbant apie pagrindinių maisto medžiagų (azoto, fosforo ir kalio) pasisavinimą palankiomis sąlygomis, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kai dirvožemis vidutiniškai rūgštus (pH 5), augalai azoto ir kalio trąšų gali pasisavinti 52–53 proc., fosforo trąšų – 34 procentus. Kai dirvožemis rūgštokas (pH 6), kalio trąšas augalas įsisavina 100 proc., tačiau azotinių trąšų – tik 89 proc., o fosforo trąšų – tik 75 procentus. Rūgščiuose dirvožemiuose judrusis fosforas pereina į geležies ir aliuminio fosfatus, todėl tampa augalams neprieinamas. Kai pH mažiau nei 4,0, tai pasireiškia augalams žalingas aliuminis, slopinama bakterijų ir kitų dirvožemio mikroorganizmų veikla. Nepalankus augalams ir šarminis dirvožemio tirpalo pH, tada sunkiau įsisavinami fosfatai, kalis, mikroelementai (išskyrus molibdeną)“, – teigė R. Mikučionienė.
Vienas iš būdų valdyti šį procesą – kalkinti dirvožemį. Tai padėtų sureguliuoti augalų mitybą makro- ir mikroelementais. Pakalkinus pagerėja rūgščių dirvožemių fizikinės ir cheminės savybės, keičiasi augalų mitybos sąlygos, stiprėja augalų šaknų sistema, fiziologiniai ir biocheminiai procesai, fotosintezės intensyvumas, angliavandenių ir baltymų apykaita.
Kad įsitikintų kalkinimo efektyvumu ir siekdama drauge į šį procesą įtraukti ūkininkus ir mokslininkus, LŽŪKT ir inicijavo šį projektą. Skirtingose vietose įrengė 8 gamybinius bandymus: 6 Vakarų Lietuvos ūkiuose, 2 – Rytinės Lietuvos dalyje, kur rūgščių dirvožemių daugiausia. Tirtos 6 skirtingos pagal cheminę sudėtį ir dalelių dydį kalkinės medžiagos: Orcal, Polcalc, Oxifertyl, Rolgran ekstra, granuliuotas kalkakmenis ir Kalk hum, kurios įterptos į dirvožemį du kartus per trejus metus.
„Dalyvavo 24 ūkininkai, kurie buvo suskirstyti į patirties pasidalijimo grupes. Atlikome daug stebėjimų. Susitikimuose aptardavome bandymo eigą, tarpinius rezultatus, spęsdavome įvairius klausimus. Žemdirbiams buvo suorganizuota 16 seminarų, 8 lauko dienos. Sulaukėme nemažai dėmesio, o tai rodo, kad dirvožemio rūgštėjimo problema yra aktuali“, – projekto naudingumo džiaugėsi jo vadovė dr. R. Mikučionienė.
Kad dirvožemis yra rūgštus, ūkininkui gali pasufleruoti ir joje augantys augalai, todėl pravartu atidžiai apžiūrėti savo pasėlius. Jei pastebimas dirvinis kežys, dirvinis bobramunis, dirvinis godulis, vienmetė klėstenė, trispalvė klėstenė, smulkioji rūgštynė – dirvožemio reakcija rūgšti. Jei vyrauja kibusis lipikas, dirvinis garstukas, baltažiedis barkūnas, dirvinė notra, raudonžiedis progailis, dirvinis raguolis ar ankstyvasis šalpusnis – dirvožemis nerūgštus.
Konferencijos dalyviai domėjosi, koks dirvožemis yra, jei pievoje atsirado baltųjų dobilų. Tai dar kartą įrodo, kad augalai yra geri dirvožemio kokybės indikatoriai, o minėtu atveju pievoje nenykstantys, o įsitvirtinantys baltieji dobilai parodo, kad dirvožemis nerūgštus. Tai sudaro sąlygas augalui įsitvirtinti ir išplisti, nes jis turi tinkamas sąlygas subrandinti sėklas, kurios daigios dirvožemyje išbūna daug metų, be to, dauginasi šliaužiančiais stiebais.
Bandymo subtilybės
Bandymų rezultatus ir ekonominį technologijos vertinimą pristatė LŽŪKT konsultantai: Antanas Mažeika (Telšiai), Eugenijus Lukoševičius (Šalčininkai) ir Petras Kulikauskas (Tauragė).
Antanas Mažeika ūkininkams patarė pirmiausia tinkamai paimtus dirvožemio ėminius išsitirti laboratorijoje. „Tirkite problemines dirvožemio vietas, jei norite jas susitvarkyti arba imkite mėginius iš tų dalių, kurios ūkio dirvožemyje vyrauja, – patarė konsultantas. – Dėl piktžolių. Jų paplitimas priklauso nuo ūkininkavimo patirties, naudojamų technologijų, bet visuose laukuose yra piktžolių bankas. Pasikeitus dirvožemio reakcijai, piktžolių rūšinė sudėtis greitai nepasikeis ir jų sudėties pokyčiai priklausys nuo tolesnių jūsų sprendinių, nukreiptų į dirvožemio rūgštingumo suvaldymą. Kalkinės medžiagos dirvožemio agrocheminių rodiklių pokyčiams greito poveikio neturės, tačiau pakeis augalų mitybos sąlygas. Jos iš lėto keičia situaciją. Augalų derlingumą lemia ne vienas veiksnys, o šių veiksnių visuma.“
Pasak konsultantų, dėl skirtingos kalkių cheminės ir fizinės sudėties, jų naudojimo galimybės skirtingos, pvz., Rolgran extra įterpti nebūtina, galima berti ant augalų, Oxifertyl ir Kalk hum reikia įterpti sekliai (sekliai įkultivuoti) ir berti augalui sudygus nebetinka, Orcal milteliai turi būti išberti ant suartos / skustos / nedirbtos (tiesioginė sėja) dirvos prieš sėją, optimalus įterpimo gylis – iki 7 cm. Kalkines medžiagas galima barstyti ir ant ražienų iki skutimo pabiroms sudaiginti – tuomet ir šiaudai apsivelia trąšomis, efektyviau vyksta mineralizacijos procesai. Be to, kalkės turi įtakos ligų prevencijai, šarmina dirvožemį, o šiaudai puikiai palaiko tinkamą drėgmės kiekį.
Eugenijaus Lukoševeičiaus teigimu, rūgščius dirvožemius pakenčia nedaug augalų, vieni iš jų – rugiai, avižos, grikiai. Todėl šie augalai ir pasirinkti bandymams. Apibendrintai galima teigti, kad kalkintuose laukuose javų stiebai buvo stambesni ir tvirtesni, turėjo daugiau susiformavusių pilnų varpų, palyginus su nekalkintais laukais (kontrole). Dirvožemio kalkinimas leido augalams lengviau pasisavinti azotą ir kitas maistines medžiagas, todėl augalai išaugo stipresni, neatmetė varpoje grūdų užuomazgų. Javapjūtės metu paskaičiavus ir pasvėrus ūkiuose grūdų derlių, gauti rezultatai parodė, kad, pvz., žieminių rugių „Duoniai“ derlingumas nekalkintame dirvožemyje buvo 3,3 t/ha, o pakalkinus Rolgran Ektra, Polcal ir Oxyfertil didesnis, atitinkamai 3,5; 3,8 ir 3,8 t/ha.
Žieminių rugių „Dankowskie Amber“ derlingumas nekalkintame dirvožemyje buvo 3,3 t/ha, o kalkintame Kalk hum (granuliuotas kalkakmenis) ir Orcal trąšomis didesnis, atitinkamai 3,5; 3,6 ir 3,6 t/ha (Šalčininkų rajone). Žieminių rapsų pasėlyje skirtumas buvo nedidelis: derlingumas nekalkintame dirvožemyje buvo 4,43 t/ha, o kalkintuose Rolgran Ektra, Oxyfertil ir Polcal medžiagomis, atitinkamai 4,55; 4,55 ir 4,65 t/ha (Telšių rajone).
Kokie dar svarbesni akcentai? Granuliuotas kalkakmenis labiausiai pasiteisino lengvuose priesmėlio dirvožemiuose. Be to, ši kalkinė medžiaga granuliuota, o tai nereikalauja papildomų investicijų jai išbarstyti. Tam tinka ūkyje naudojamos trąšų barstomosios. Štai naudojant kalkinę medžiagą Kalk hum, taip pat pagerėjo dirvožemio kokybiniai rodikliai. Granuliuota forma nekėlė problemų ją paskleidžiant, bet „kandžiojasi“ kaina. O štai kalkinis produktas Orcal lūkesčių nepateisino. Nors šio produkto buvo sunaudota daugiausia per dvejus metus (3,00 t/ha), bet dirvožemio agrocheminiai rodikliai į gerąją pusę pasikeitė mažiausia (lyginant su Kalk hum ir granuliuotu kalkakmeniu). Taip pat iškyla problemų šį produktą paskleidžiant, nes jis miltinės formos. Tradicinės trąšų barstomosios netinka.
Pasak mokslininkės dr. Reginos Repšienės, dulkios kalkinės medžiagos greitai suveikia, bet trumpam. Svarbu, kad kalkinės medžiagos patektų į drėgną dirvožemį. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad jei azoto trąšų tirpumas yra geras, palyginus su azoto trąšomis, kalcio karbonatas 83 tūkst. kartų blogiau tirpsta. Tai kada jis pereina į dirvožemį ir kada jis gali pasiimti?
„Pirmiausia, reikia neutralizuoti visą dirvožemio ariamąjį sluoksnį, ne tik paviršių. Svarbiausia –reikia kalkines medžiagas sekliai įterpti, nepalikti ant dirvožemio paviršiaus. Nes daug prarandame, į atmosferą išsiskiria CO2, be to, medžiaga, neturėdama sąlyčio su drėgme ir dirvožemiu, blogai tirpsta ar visai netirpsta. Pvz., Rolgran ekstra. Jei gauna oro, ji sukietėja, lieka granulėje ir neištirpsta. Ją būtina įterpti. Polcal – yra gaminama iš kreidos, granuliuota, bet greitai subyra. Ją įterpus į dirvožemį neutralizacija vyksta labai greitai, ypač jei pakanka drėgmės.
Kokią kalkinės medžiagos formą rinktis? Rekomenduojama rinktis karbonatinės formos kalkines medžiagas su humusinių medžiagų priedu, kuris palaiko organinės anglies stabilumą dirvožemyje. Bet to, kalkinti reikėtų sistemingai, kas 2–3 metus po pagrindinio kalkinimo nedidelėmis normomis.
Jei norma didelė, dirvožemis stresuoja. Priklausomai nuo dirvožemio pH ir granuliometrinės sudėties, naudoti nuo 1 iki 3 tonų/ha vienkartiniam tręšimui, be to, reikėtų parinkti ir sėti augalus nelabai jautrius rūgštiems dirvožemiams. Per vieną kartą dirvožemio rūgštingumo sutvarkyti tikrai nepavyks. Mes kalkiname kas 5 metai po 3 t/ha. Tai sistemingas darbas,“ – pabrėžė mokslininkė.
Anot dr. Romutės Mikučionienės, kalkinti būtina priesmėlio dirvožemius, kai jų pH mažiau nei 5,2; priemolio ir molio dirvožemius, kai pH mažiau nei 5,5.
„Atlikus pagrindinį kalkinimą, svarbu dirvožemio tirpalo reakciją palaikyti optimalią augalams augti, o tai padaryti galima palaikomuoju kalkinimu. Šis kalkinimas gali būti vykdomas kiekvienais metais įterpiant 200–400 kg/ha karbonatinės kilmės kalkinių medžiagų arba didesnėmis normomis, praėjus keleriems metams nuo pagrindinio kalkinimo, priklausomai nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties: smėlio – kas 4–5 metus; priesmėlio, lengvų priemolių ir priemolių – kas 7–10, o sunkius priemolius ir molius – kas 9–10 metų“, – pataria specialistė.
Dr. Romutė Mikučionienė patarė atkreipti dėmesį ir į kalkinės medžiagos agresyvumą. „Rekomenduojama žiūrėti, kas užrašyta ant pakuotės. Jei randamas užrašas kalcio oksidas ir jo daugiau negu 90 proc., tai šitą kalkinę medžiagą iš pradžių reikia neutralizuoti, t. y. įterpti šiek tiek anksčiau nei sėja. Jei užrašyta, kad kalcio oksido 50 proc., tai šią trąšą tinkama naudoti ir sėjos metu, t. y. nereikia laukti, kol ji nusigesins. Renkantis kalkinę medžiagą, svarbu žinoti, koks yra dirvožemio pH, kokia granuliometrinė sudėtis ir kiek turime kalkinių medžiagų įterpti.
Dar vienas svarbus aspektas – kokio efekto tikimės: ar labai staigaus ir greito, ar ilgalaikio, kai medžiaga tirpsta palaipsniui ir savo poveikį atiduoda per augalo vegetacijos laikotarpį. Dulkios kalkinės medžiagos dirvožemio reakciją veikia trumpiau nei granuliuotos ar trupintos. Ilgiausiai veikia trupintos (skaldytos medžiagos) kalkės, kurios tirpsta palaipsniui: pirma ištirpsta dulki frakcija, vėliau smulkesnės dalelės ir vėliausiai stambiausioji trąšos dalis. Žinoma, svarbu ir kokius augalus ūkininkas augina – kiek jie yra pažeidžiami rūgščios dirvožemio reakcijos,“ – sakė projekto vadovė.
Dirvožemių žemėnaudos ir kraštotvarkos problemas išspręsime tik pasirinkę tikslą
Lietuvos dirvožemio draugijos valdybos pirmininkas doc. dr. Jonas Volungevičius priminė, kad šie metai skirti balkšvažemių grupės dirvožemiams, kurie priskiriami vidutiniškai derlingų dirvožemių grupei, vyrauja kalvotuose plotuose ir yra iš prigimties rūgštūs.
Pasak mokslininko, Lietuvos žemės ūkio naudmenose tai nėra pagrindinis dirvožemis, bet Lietuvoje aukštumoje užima apie 50 proc. teritorijos, tai reiškia, kad ir šis dirvožemis išplitęs ne mažiau kaip 45 proc. visų agroekosistemose naudojamų dirvožemių.
Kitos dvi dažniausiai žemės ūkyje naudojamos dirvožemių grupės – rudžemiai, išplaudžemiai – derlingiausi, o štai su rūgštėjimo problema yra aktualiausia balkšvažemiuose. Mokslininko teigimu, jei šį dirvožemį tvariai naudosime, turėsime palankias sąlygas ūkininkauti, ypač jei pavyktų sureguliuoti organinės medžiagos kiekį jame, priderinti kalkinimo priemones, suderinti technologinių sprendinių intensyvumą, tai dirvožemis gali būti pakankamai optimaliai panaudojimas žemės ūkio reikmėms.
„Dažnai dirvožemio naudojimą suprantame kaip biomasės gavimą (produkcijos užauginimą). Tačiau turime nepamiršti, kad dirvožemis pats iš savęs turi daug daugiau funkcijų. Kai kalbame apie agrotechnines, agrochemines priemones, aš jas palaikau, tačiau, mano manymu, turime įtraukti ir kraštotvarkines priemones, t. y. žemėnaudos struktūros optimizavimą, aplinkosauginio intereso įtraukimą, žemės ūkio naudmenų struktūros susiejimą su miškų ūkiu, ekologinėmis naudmenomis.
Reikia ieškoti tvaraus santykio, nes mūsų tikslas – iš dirvožemio gauti ne tik naudos (bioprodukcijos), bet turime pasirūpinti, kad šios funkcijos nepažeistų kitų dirvožemio funkcijų. Tik tokiu būdu galėsime užtikrinti agroekosistemų stabilų funkcionavimą,“ – įsitikinęs doc. dr. J. Volungevičius.
Pasak mokslininko, ūkininkai turi išsikelti tikslą: ar ieškos trumpalaikės naudos – tik gauti bioprodukcijos, ar norės palaikyti sveikos struktūros dirvožemį. Jei tikslas pirmasis, rezultatas – nuardyti dirvožemiai, netolygus organinės anglies, kitų biogenų pasiskirstymas, tuomet ilgalaikėje perspektyvoje teks kovoti su tų funkcijų išlyginimu ir su tuo susitaikyti, nes bus pakeista dangos struktūra, jos savybės, todėl reikės kovoti su savo veiklos padariniais. Jei tikslas – išlaikyti sveiką dirvožemį, tikrai rasime tam priemonių, be to, gaudami ir tvarų derlių.
Dirvožemio rūgštėjimas – natūralus procesas. Įtakos turi ir perteklinė drėgmė, kuri skatina rūgštėjimo procesą. J. Volungevičiaus teigimu, vienareikšmio atsakymo nėra.
„Turime susitaikyti, kad gyvename išplaunamojo režimo klimato zonoje, o tai reškia, kad kritulių iškrenta daugiau nei išgaruoja. Vadinasi, neišvengiamai bus išplaunamos maisto medžiagos ir karbonatai. Dirvožemis kaip rūgštėjo, taip ir rūgštės. Kova su šiuo procesu yra neišvengiama,“ – konstatuoja mokslininkas.
Pasak LAMMC Vėžaičių filialo mokslininkės dr. Reginos Repšienės, dirvožemio rūgštėjimo problemas jie sprendžia jau 90 metų. Mokslininkė pristatė ilgamečius eksperimentus, kurie vykdomi jau nuo 1959 metų – rūgščių dirvožemių valdymas, galimybės ir perspektyvos vakarų Lietuvoje: mėšlo įterpimo normos kalkintame ir nekalkintame dirvožemyje. Galvijų (taip pat ir arklių) kraikinis mėšlas, pasak mokslininkės, nepakartojama klasika. Jis stabilizuoja dirvožemio rūgštėjimą, t. y. neleidžia jam stipriai rūgštėti.
Tad jei tręšiame tik kraikiniu mėšlu, dirvožemis neturėtų rūgštėti, bet naudojame ir mineralinių trąšų. Kalkinių medžiagų panaudojimas yra tik priemonė dirvožemio rūgštėjimui pristabdyti ir suvaldyti, todėl labai svarbu dirvožemyje palaikyti organinės medžiagos kiekį. Tai turi būti ne vienkartinis, bet sistemingas naudojimas, kaip ir kalkinimas.
„Turime apibrėžti ne tik kokią gausime maksimalią naudą iš savo dirvožemio, bet kokią naudą paimsime kaip moraliai teisingą, kad neitume į priešpriešą su savo vertybėmis, sąžine. Jei pavyks rasti šį kompromisą, kad ir ūkininkas būtų sotus, dirvožemis sveikas ir kurį paliksime vaikams ir anūkams, manau, bus puiku. Tai turėtų būti visų siekiamybė,“ – konferenciją užbaigė doc. dr. J. Volungevičius.
