Šis sprendimas buvo visiškai netikėtas LŽŪBA. Lietuvos teisinis reguliavimas numato, kad Vyriausybės nariai, rengdami įsakymų ir kitų teisės aktų projektus, privalo remtis numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos nuostatomis ir vertinimo rezultatus pateikti šioje metodikoje nustatyta tvarka. Taigi LŽŪBA pagrįstai tikėjosi, kad bus atlikta privaloma tokio sprendimo analizė.
„Stebina tai, kad sprendimas, kuris turės įtakos ne tik didžiosioms žemės ūkio bendrovėms, bet ir kitiems didesniems ūkiams, EK buvo perduotas patyliukais, nederinus su socialiniais partneriais ir net nepristačius Seimo Kaimo reikalų komitete. Nebuvo dialogo, sutarimo. EK pateikto dokumento mes net nematėme, apie jo turinį galime spręsti tik iš formalaus ŽŪM atsirašinėjimo į mūsų užklausas.
Be to, premjerė Ingrida Šimonytė taip pat viešai žadėjo, kad pasiūlymas dėl išmokų mažinimo bus vertinamas plačiame kontekste. Ar tai reiškia, kad žemės ūkio ministras ignoravo Vyriausybės vadovės poziciją? Vienpusiškai primestas sprendimas dėl išmokų pažeidžia ES teisinės valstybės principus ir sukuria negarbingą precedentą“, – pažymi LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis.
LŽŪBA pasigenda galimų pasekmių žemės ūkiui ir maisto pramonei, konkurencijai, socialinėms sąlygoms kaimo vietovėse vertinimo. Asociacija perspėja, kad didelių neigiamų pasekmių kaimo plėtrai gali turėti nuostata, naikinanti galimybę tiesioginių išmokų sumą didinti faktiškai darbuotojams išmokėtu darbo užmokesčiu, įskaitant su juo susijusių mokesčių sumą.
„Dėl to šalys narės gali apsispręsti savarankiškai. Lietuva nutarė kirsti dvigubai – ir mažinti tiesiogines išmokas, ir atimti galimybę sumažintas išmokas kompensuoti darbo užmokesčiu. Daugelis kitų ES šalių renkasi kitus kelius. Juk šios išmokos – vienintelė paskata ūkininkams kurti gerai apmokamas darbo vietas ir mažinti skurdą kaime, stiprinti regioninę politiką, kurią taip įkyriai prieš rinkimus akcentuoja kandidatai į Seimą. Bet po rinkimų šis susirūpinimas kaimu kažkur išgaruoja“, – apgailestauja J.Sviderskis.
Taikyti tiesioginių išmokų mechanizmą nuo 2023 m. leidžia, bet neįpareigoja ES priimti teisės aktai, kartu leisdami šalims narėms apsispręsti dėl atlyginimo išskaičiavimo. 2022-aisiais Lietuva turėjo teisę netaikyti išmokų mažinimo ir ribojimo priemonės, nes mūsų šalyje naudojamas pirmųjų hektarų paramos modelis, kai išmokoms už pirmuosius 30 ha skiriama bent 5 proc. visų šalies tiesioginių išmokų voko. Lietuva pagal šį rodiklį yra lyderė – išmokoms už pirmuosius 30 ha mūsų šalis skiria 15 proc. gauto paramos voko.
„Lietuvoje yra 120 tūkst. ūkininkų ūkių ir žemės ūkio įmonių. Skaičiuojama, kad naujasis teisinis reguliavimas leis sutaupyti apie 15 mln. Eur, kurie esą bus padalinti smulkiesiems. Taigi jiems teks po 125 eurus – argi ne juokinga? Pavyks nusipirkti 100 l dyzelino, o bus trimituojama, kad kaime mažinamas skurdas. Susidaro įspūdis, kad ministerijai ir jos vadovui kaimo sektorius ir jame dirbantys žmonės visiškai neįdomūs, nėra žemės ūkio plėtros vizijos bent keliolikai metų į priekį.
Priimami vienasmeniai sprendimai stumia žemdirbius į neviltį. Kam bendrovių vadovai su darbuotojais vyko mitinguoti į Briuselį, susitikinėjo su valstybių vadovais, EK nariais, jei čia, Lietuvoje, politikai lengva ranka viską griauna? Tokia politika niekada neleis pasiekti proveržio, ir toliau pagal ES bendrosios žemės ūkio produkcijos gamybą iš hektaro liksime paskutiniai, pavydžiai stebėdami žengiančius pirmyn kaimynus“, – svarsto J.Sviderskis.
Pasak jo, dėl neatsakingos politikos kenčia ir kitos sritys – pavyzdžiui, buvo nutrauktas finansavimas Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijai, kurioje buvo atliekami klimato kaitos atžvilgiu žemdirbiams aktualūs tyrimai. Taigi apskritai menksta paskatos įgyvendinti žaliojo kurso sprendimus.
