„Jie auga prie Birutės g. 17-ame name esančios Kardiologijos klinikos ir šalia esančiame liūne. Praėjusiais metais jų nedidelė plantacija augo netoliese, šalia Pievų gatvės. Neaišku, ar ji buvo laiku ir tinkamai išnaikinta, nors socialiniuose tinkluose ir vyko diskusija su valdžios atstovais, kurie dejavo neva dėl pinigų trūkumo, o iš tikrųjų – dėl valios ir noro stokos išnaikinti šiuos augalus.
Neveiklumo rezultatas daugiau negu akivaizdus – Sosnovskio barščiai artėja prie miesto centro. Liepos antroje pusėje sėkmingai sunokinę šimtus tūkstančių sėklų jie jas paskleis plačiai ir visur. Neabejoju, kad Kretingos specialistai žino, kaip juos naikinti ir kad juos būtina naikinti kuo skubiau“, – laiške redakcijai savo mintis išdėstė Kretingai neabejinga moteris.
Be viso to, ji pastebėjo, kad Kretingos senąsias kapines taip pat apniko invazinis augalas – šeriuotoji šiušelė – iš pažiūros „nekaltos ir gražios“ ramunėlės veši ne tik Kretingoje, bet ir visoje Lietuvoje, negailestingai išstumdamos vietinių augalų rūšis.
Skaitytojos įsitikinimu, visi invaziniai augalai pasižymi agresyvumu ir daro žalą vietinei florai. Todėl ir šeriuotosios šiušelės tikrai nereikia puoselėti, atvirkščiai – negailestingai rauti ir naikinti.
„Deja, dabar ji taip paplitusi ir toliau sėkmingai plinta, kad darosi panašu į kovą su vėjo malūnais... Nesinorėtų, kad visose Lietuvos pievose ir darželiuose dominuotų vien šis augalas. Aš nesu profesionali botanikė, tiesiog domiuosi augalais ir matau tą beviltišką vis didėjantį šio augalo dominavimą visur. Jei pirmais metais atsiranda viena tokia šiušelė, tai kitais metais – jau visa šiušelių pieva toje vietoje.
Ar to mums reikia? Tiesiog mūsų valstybės institucijos neatlieka savo darbo tinkamai – neinformuoja, nemoko visuomenės, o skambina varpais, kai jau situacija negrįžtamai pasikeitusi“, – savo nusivylimą išsakė skaitytoja.
Sosnovskio barščiui naikinti – 100 eurų
Kretingos miesto seniūnijos pavaduotoja Alma Patamsienė, išgirdusi apie Birutės gatvėje, liūne, vešintį Sosnovskio barštį, užtikrino, kad bus reaguota kuo skubiau.
Šiais metais Kretingos miesto seniūnijos prašymu „Kretingos komunalininko“ darbuotojai Sosnovskio barštį naikino Paupio, taip pat Birutės gatvėse, J. Basanavičiaus gatvėje prie Angelo skulptūros.
„Gerai suprantame, kad išnaikinti Sosnovskio barštį reikia didelių pastangų, todėl į kiekvieną gautą informaciją reaguojame ir reaguosime ateityje“, – kalbėjo seniūnės pavaduotoja.
Jos žiniomis, Kretingos rajono savivaldybė šiemet Sosnovskio barščiui naikinti skyrė 100 Eur, ir šių lėšų pakako, kad komunalininkai įsigytų specialiai Sosnovskio barščiui naikinti skirtos chemijos – „Niance 75 WG+Accurate“, kai 100 ml šios priemonės skiedžiama 200 l vandens ir šiuo skiediniu purškiami Sosnovskio barščio sąvašynai.
„Svarbiausia, kad ši cheminė priemonė nepažeidžia ir nenaikina kitų augalų, kurie ir turėtų likti“, – paaiškino A. Patamsienė.
Tinkamu laiku Sosnovskio barščius nupurškus šiais selektyviais herbicidais, augantys jų individai sunyksta, o šių herbicidų nepaveiktos kitos augalų rūšys sudaro nepalankias sąlygas, tai yra užgožia dygti ir augti naujiems Sosnovskio barščio individams.
Dar prieš trejus–ketverius metus Sosnovskio barščiui naikinti dažniausiai būdavo naudojami herbicidai su glifosato veikliąja medžiaga, tačiau pagrindinis jų trūkumas – kad būdavo sunaikinami visi nupurkštame plote esantys augalai, o atsilaisvinusiame plote pirmiausiai vėl pridygdavo Sosnovskio barščių, kuriuos vėlgi reikėdavę naikinti, kas trukdavo gana ilgai.
Pirmieji pranešimai apie Sosnovskio barščio plitimą Lietuvoje ir jo keliamas grėsmes žmogaus sveikatai ir biologinei įvairovei paskelbti beveik prieš 40 metų.
Sosnovskio barštis kelia daug problemų ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje, todėl jis 2016 m. paskelbtas invazine Europos Sąjungos rūšimi. Sosnovskio barščiai sparčiai dauginasi sėklomis ir, sudarę didelius sąžalynus, pakeičia buveinių sąlygas, nes yra stiprūs vietinių augalų konkurentai.
Susidariusiuose sąžalynuose smarkiai sumažėja rūšių įvairovė, o Sosnovskio barščio sultys, patekusios ant odos ir veikiamos saulės spindulių, sukelia stiprius odos nudegimus, susidaro pūslės, sunkiai gyjančios žaizdos. Natūraliai šis augalas paplitęs šiaurinėje Kaukazo dalyje, į Lietuvą, kaip perspektyvus gyvulių pašarui augalas, buvo atvežtas ir pradėtas auginti XX a. viduryje.
„Ramunėles“ teks rauti patiems
A. Patamsienės pastebėjimu, šeriuotąsias šiušeles, skaitytojos įvardintas kaip invazinius augalus, miesto kapavietėse turėtų rauti patys kapų prižiūrėtojai: nei Kretingos miesto seniūnija, nei bendrovė „Kretingos komunalininkas“ neatsako už privačių kapaviečių priežiūrą.
„Už kapaviečių želdinius atsako kapavietės šeimininkai, todėl jie ir turėtų pasirūpinti, kad tų „ramunėlių“ neliktų“, – sakė ji.
Aplinkos ministerijos specialistų teigimu, šeriuotoji šiušelė, kuri savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje, iki 1980 m. Lietuvoje buvo retai teaptinkama, po to pradėjo sparčiai plisti. Didžiausią įtaką sparčiam rūšies plitimui turi apleistų dirbamų laukų ir nenaudojamų kultūrinių pievų plotai.
Šiušelė labai lengvai prisitaiko prie įvairių aplinkos sąlygų, ir dagiausia žalos pridaro pievų bendrijoms. Neabejojama, kad šiušelės konkuruoja su vietiniais, ypač sausoms pievų buveinėms būdingais augalais. Siekiant užkirsti kelią tolesniam šiušelių plitimui, augalus reikia nupjauti prieš žydėjimą ir neleisti subrandinti sėklų, nedideliuose plotuose – išrauti.
Nei auginti, nei dauginti
Šią vasarą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ragino žmones skinti lubinų žiedus, kad šie nespėtų subrandinti sėklų, dabar jau – negailėti ir muilinių gubojų, kurios kažkada buvo ne tik tikslingai veisiamos, kad augalas ir giliomis šaknimis sutvirtintų kopų smėlį, – jas prieš kurį laiką buvo netgi draudžiama skinti.
Deja, muilinės gubojos kopose sudaro tankius sąžalynus, todėl pasikeičia bendrijų struktūra, pakinta smėlynams būdinga samanų danga, sumažėja retiems augalams, galintiems augti tik pustomame smėlyje, tinkamų buveinių plotai, susidariusiuose sąžalynuose nelieka vietos atviruose smėlynuose ir judriame smėlyje gyvenantiems organizmams.
Anksčiau buvusi saugoma ir pajūrio puošmena laikyta muilinė guboja į Invazinių rūšių sąrašą Lietuvoje buvo įtraukta 2012 m. Ją būtina naikinti, ir geriausia tai daryti skinant muilinės gubojos žiedynus, kad jos nespėtų subrandinti sėklų. Išrauti muilinės gubojo nepavyks – jos šaknys gali prasiskverbti iki 15 m gylio.
Draudžiama auginti, dauginti
Aplinkos ministeriją perspėja, kad muilinę guboją draudžiama auginti, prekiauti ja ar kitaip šį augalą ar jo gyvybingas dalis naudoti. Negalima jo sodinti savo ar kaimo turizmo sodybose, kad neišplistų už jų ribų, natūralioje gamtoje ir nepadarytų jai žalos.
Aplinkosaugininkai taip pat įspėja ir dėl gausialapio lubino: juos draudžiama auginti gėlynuose, kitose vietose, kadangi jie sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, todėl dirvožemį papildo azoto junginiais, ir jų sąžalynuose pradeda vešėti kiti azotamėgiai augalai – dilgėlės, kiečiai, usnys.
Lubinų neėda nei gyvuliai, nei žvėrys, jų sėklų nelesa paukščiai, negraužia pelės. Lietuvoje draudžiama auginti visas daugiamečio lubino rūšis ir veisles, prekiauti jų sėklomis ir sodinukais.
Žmonės nežinodami į savo sodybas įsileidžia ir kitus invazinius augalus: bitinę sprigę, raukšlėtalapį erškėtį, kanadinę ir didžiąją rykštenę, baltažiedę robiniją, šluotinį sausakrūmį, kitus augalus, dėl to gali grėsti atsakomybė: už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų.
Už invazinių rūšių pateikimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300–500 eurų, juridinių asmenų vadovams, kitiems atsakingiems asmenims – 800–1,5 tūkst. eurų baudos.
