Būtent tokį, daugiau kaip 10 tūkstančių sekėjų turintį blogerį, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) magistrantą Igną Koženiauską galėtume pelnytai vadinti savo sektoriaus ambasadoriumi, skeptikams „YouTube“ video platformoje pristatančiu naują Lietuvos agroverslo realybę.
Į priekį žengia septynmyliais žingsniais
VDU ŽŪA Žemės ūkio inžinerijos fakultete magistrinį darbą ką tik sėkmingai apsigynęs Ignas Koženiauskas skaičiuoja, kad per šešerius jo studijų metus – ketverius agronomijos bakalauro ir dvejus inžinerijos ir vadybos magistrantūros – mūsų žemės ūkis septynmyliais žingsniais nužingsniavo toli į priekį inovacijomis, technologijomis ir nauju požiūriu į tvarumą.
Savo vaizdo įrašuose Ignas ne tik atskleidžia šalies laukuose dirbančios šiuolaikiškos žemės ūkio technikos galimybes, bet ir, pavyzdžiui, ražienose ieško modernia sėjamąja į dirvą įterptų sėklų.
Ir tai vyksta ne todėl, kad ūkininkas tiesiai į ražienas sėklas subėrė neapgalvotai. Igno teigimu, tai – labai nauja, tiksliau tariant, istorijos spirale vėl sugrįžusi ir patobulinta sena lietuviška technologija!
Jaunasis ūkininkas sekėjams kalba ir apie tai, kokia privilegija 21 a. žmogui nuolat būti gamtoje, neturėti kitų vadovų, išskyrus, Dangų, matyti laukuose šokančias gerves (tai Vakarų Europos gyventojui šiandien prilygtų stebuklui) ir niekada darbe nejausti monotonijos.
Universitetinės žinios tampa būtinybe
Įprasta, kad paklausias studijų programas VDU ŽŪA pasirinkę studentai jau antrame kurse yra išgraibstomi darbdavių. Ignas pasakoja, kad jis savo „darbovietėje“ net ir užaugo, nes tai jo tėčio Gražvydo Koženiausko 370 ha augalininkystės ūkis Kauno r., kuriame pastaraisiais metais stengiamasi sujungti praktinę tėčio patirtį ir naujausias Igno akademines žinias.
„Dabartinis ūkininkas yra tarsi žmogus-orkestras, nes jis kasdien privalo operatyviai priimti keliolika visiškai skirtingų sričių sprendimų. Seniai žinojau, kad savo ateitį siesiu su veikla agroversle, reikiamų žinių bagažą, manau, susikomplektavau sėkmingai.
Agronomijos dalykų mokiausi tam, kad pats išmanyčiau augalų fiziologijos dėsnius, dirvožemyje vykstančius procesus, nes priešingu atveju tektų pasikliauti tik kitų žmonių kompetencija, o studijuodamas inžinerijos magistrantūroje tapau ir tyrėju, gebančiu ekonomiškai pagrįsti priimamus vienokius ar kitokius technologinius sprendimus“, – būtinybę ūkininkui įgyti universitetinį išsilavinimą argumentuoja pašnekovas, pastebėdamas, kad jo studijos ir atliktas tyrimas baigiamajam magistro darbui anksčiau šeimos ūkyje taikytas technologijas verčia iš pamatų.
Inovacijos įprastą ūkininkavimą verčia iš pamatų
Pasak I. Koženiausko, vyresnioji mūsų ūkininkų karta buvo įpratusi daug ir sunkiai dirbti. Ją perkalbėti sudėtinga, nes esą „ariau ir arsiu“. Jaunimas nori turėti laisvalaikio ir jį turiningai leisti, o ne skęsti vien darbuose, o ir mokslas šiuo metu jau siūlo gerokai pažangesnių sprendimų.
Tradiciškai dirbant dirvą pirmiausia turi būti suarta plūgu, paskui vieną du kartus kultivuojama, ir tik tada vyksta sėja, t. y. atliekamos keturios skirtingos operacijos. Perėjus prie supaprastinto žemės dirbimo dirva be reikalo nejudinama ir nevartoma, taip saugant jos tvarumą, sutaupant laiko ir kaštų.
Porą sezonų Koženiauskai taikė juostinio žemės dirbimo technologiją, o šiuo metu ūkyje pereita prie tiesioginės sėjos, kai sėjama tiesiai į ražienas.
„Juk gamtoje taip sutverta, kad sėkloms niekas dirvos neruošia, o daigas vis tiek išdygsta. Mes specialia sėjamąja sėkloms tik padedame atsidurti palankiausiame gylyje – rapsams 1–2 cm, kviečiams 3 cm, pupoms 8 cm.
Vieną hektarą įdirbti tradiciniu būdu (paruošti dirvą ir pasėti) užtrukdavo apie 2 val. Dabar tam pakanka 30 min. Paradoksas – mažiau dirbdami iš kiekvieno hektaro dar ir sutaupome 100 Eur, nes sumažėjo kaštai degalams, darbuotojų atlyginimams ir technikos amortizacija“, – supaprastinto žemės dirbimo privalumus vardija pašnekovas, neabejojantis, kad norėdamas būti konkurencingas ir žingsniu priekyje, privalai išmokti kokybišką derlių išauginti kuo mažesniais kaštais.
Žalia šviesa karjerai visiems, ką „veža“ pokyčiai
Paklaustas, ar intensyvi žemės ūkio gamyba, kurioje naudojami cheminiai preparatai, suderinama su Europos žaliuoju kursu, Ignas teigia, jog tikrai taip, jei ūkininkas dirba atsakingai ir supranta gyvosios gamtos dėsnius.
Pasak jaunojo ūkininko, toks žmogus savo pasėlių niekada nepurkš dieną, kai laukuose skraido bitės, labai atsargiai naudos glifosatus. Tačiau Ignas teigia pats netgi nepažįstantis nė vieno jauno amžiaus ūkininko, kuris elgtųsi priešingai.
Siekį 25 proc. šalies žemės ūkio naudmenų artimu laikotarpiu paversti ekologiškai dirbamais plotais I. Koženiauskas vertina atsargiai. Pasak jo, tai įgyvendinti įmanoma, tačiau produkcijos kaina eiliniam vartotojui taptų sunkiai įkandama, nes ekologiniame ūkyje derliai gerokai mažesni, o mechaninio žemės dirbimo operacijų daug daugiau.
Pasak Igno, yra daug įvairių kitų būdų, kaip ūkininkas gali prisidėti prie aplinkosaugos problemų sprendimo ir ekosistemų išsaugojimo. Paprasčiausi jų – preciziškas cheminių preparatų naudojimas, kad šie nepatektų į vandens telkinius, bei tam tikrų tarpinių pasėlių, purinančių ir gerinančių dirvožemį, auginimas.
„Žemės ūkio krypties studijas raginčiau rinktis ne tik tiems jauniems žmonėms, kurių tėvai yra ūkininkai. Sukdamasis agroversle pastebiu, kad praktiškai visose šalies įmonėse trūksta kompetentingų, naujausias technologijas išmanančių specialistų. Karjerą agrosektoriuje tikrai gali padaryti kiekvienas, kurį „veža“ naujovės“, – neabejoja I. Koženiauskas, prisipažįstantis, kad jį labai džiugina pastaruoju metu suaktyvėjęs žmonių noras keltis gyventi į kaimą.
