„Ribos tarp skirtingų mokslo sričių vis labiau nyksta, kartais sujungdamos, regis, visiškai nesisiejančius dalykus. Kuo toliau, tuo labiau matome, kad tik apjungus etikos, edukologijos, technologinių bei ekonominių mokslų pasiekimus, mes pagaliau galėsime susikurti iš tiesų tvarią bei sveiką aplinką“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto doktorantas Rūtenis Jančius.
Tame pačiame universitete teologijos bakalauro studijomis tyrėjo kelią pradėjęs R. Jančius šiuo metu etine perspektyva gilinasi į ekologiją, analizuodamas, kokie veiksniai daro įtaką vienokiems ar kitokiems ūkininkų priimamiems sprendimams.
„Juk būtent jie yra ta visuomenės dalis, kurios požiūris į ekologiją yra lemiamas. Nuo jo priklauso mūsų maisto kokybė, dabartinė Lietuvos dirvožemio, gyvosios gamtos ir vandens išteklių būklė bei ateitis“, – teigia R. Jančius.
Renkantis gyvenimo kelią itin svarbus ryšys su gamta
R. Jančiaus teigimu, tyrimas atskleidė viltingų dalykų. Džiugina faktas, kad net 39 proc. apklaustųjų argumentavo žemdirbio profesiją pasirinkę dėl to, kad nori dirbti gamtoje. Tai leidžia daryti prielaidą, kad į žemės ūkį ateina žmonės, augę kaime, pozityvų santykį su gamtine aplinka susikūrę dar ankstyvoje vaikystėje ir norintys jį tokį išlaikyti ateityje.
Kitas svarbus veiksnys renkantis žemdirbio kelią – šeimos tradicijos tęstinumas, kuomet žemės ūkio veikla perimama iš tėvų ir senelių.
Į klausimą, ar žmogus priskiria save prie besidominčiųjų ekologija, daugiau teigiamų atsakymų sulaukta iš vyrų nei iš moterų. Tačiau praktinėje veikloje šiuo požiūriu atsakingesnės ir aktyvesnės yra moterys.
Jaunimas suvokia ryšį tarp ekologijos ir visuomenės gerovės
„Ypač pozityviai nuteikia tai, kad labiausiai ekologinių žinių taikymu domisi jauni, 20–40 metų amžiaus ūkininkai. Tai atskleidė ir tyrimas, ir ekologinio ūkininkavimo pagrindų kursai: į sektorių ateina jauni žmonės, kuriems prioritetas yra ne pelno marža, o aplinkos apsauga“, – kalba pašnekovas, pastebintis, kad jauniems žmonėms toks požiūris veikiausiai buvo išugdytas mokykloje, universitete, ūkininkams skirtų seminarų, konferencijų ir lauko dienų metu. Ir tai patvirtina faktą, koks atsakingas vaidmuo šiuo atveju tenka švietimo sistemai.
Nepriklausomai nuo to, ūkyje dirbama intensyviai ar ekologiškai, net 96 proc. apklaustųjų atsakė, kad lemiamas veiksnys, skatinantis pozityvų požiūrį ekologiją, yra sveikata.
„Tai – taip pat žingsnis į priekį, parodantis, kad žmonėms svarbi yra maisto ir vandens kokybė, tiesiogiai koreliuojanti su cheminių medžiagų kiekiu, naudojimu žemės ūkyje. Antras svarbus veiksnys – taika. Žmonės suvokia, kad dėl ekologinių katastrofų pritrūkus maisto bei vandens labai greitai gali būti prieita ir prie aštrių karinių konfliktų“, – teigia R. Jančius.
Žemei reikia duoti atitinkamą grąžą
„Jei mūsų visų tikslas Lietuvoje turėti darnų, tvarų žemės ūkį, ūkininkai jiems patikėtą žemę turi priimti kaip dovaną, o ne kaip eilinę materialią nuosavybę, su kuria galima elgtis kaip panorėjus. Žodžių junginys „Žemė Maitintoja“ skamba nešiuolaikiškai ir banaliai? O be reikalo! Žemė duoda viską, kad žmogus išgyventų. Ji turi išteklius, kuriais dalijasi. Vadinasi, ir ūkininkas turi suvokti, kad žemė jam yra dovana, skatinanti duoti atitinkamą grąžą, nes amžinai žemė nevergaus“, – įspėja pašnekovas.
Pasak jo, visiškai suprantama, kad iš žemės ūkio veiklos pragyvenantis žemdirbys žemę yra priverstas eksploatuoti. Tačiau tarp žemės naudojimo ir nuodijimo negali būti rašomas lygybės ženklas, nes tai – tiesus žmonijos kelias į susinaikinimą.
„Esu kategoriškas. Ūkininką, kuris šiandien turi du daržus – vieną savo šeimos stalui, o kitame augina chemizuotą produkciją, skirtą pardavimui, atvirai vadinu moraliniu nusikaltėliu“, – teigia R. Jančius ir pastebi, kad vyresnioji lietuvių karta į ekologinį judėjimą traukiasi vangiai. Prieš keletą metų ES įvedus reikalavimą dalyje valdomų plotų auginti dirvožemį tausojančius augalus, buvo kilęs nemenkas mūsų šalies ūkininkų pasipriešinimas. O kai kuriuos kaimo vietovių gyventojus iki šiol piktina netgi prievolė įsigyti šiukšlių konteinerį, mat dešimtmečius buvo įprasta šiukšles „laidoti“ artimiausiame miškelyje.
Ekologiškumu atsiliekame nuo kaimynų
„Kita vertus, nereikia pamiršti, kad mes tik 30 metų gyvename demokratinėje šalyje. Istorinę kuprą, kad iš chemikalais permerkto žemės ūkio reikia spausti maksimumą kurį laiką dar, deja, teks neštis“, – apgailestauja tyrėjas, prisipažįstantis, kad Europos susitarimą dėl Žaliojo kurso šiandien jis laiko tuo geruoju botagėliu, kuris nori nenori keis požiūrį į gamtinį kapitalą.
„Žaliasis kursas yra kryptis į visuomenės sveikatą ir gerovę, nes šie dalykai labai priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvename. Tikėkimės, kad jeigu ateityje kuris nors ūkininkas elgsis priešingai negu nori visuomenė, politiniame lygmenyje bus priimti atitinkami sprendimai, koreguojantys tokį elgesį, t. y. sankcijos, baudos, elgesio korekcijos kursai, kokie šiuo metu organizuojami smurtaujantiesiems artimoje aplinkoje ar kelių eismo taisyklių pažeidėjams“, – dėsto tyrėjas.
Paklaustas, kokios šalys formuojant žemdirbių požiūrį į ekologiją Lietuvai šiandien galėtų būti pavyzdys, R. Jančius teigia, jog absoliuti ES lyderė šiuo atveju yra Austrija, kurioje net 25 proc. žemės ūkio naudmenų sudaro ekologinis žemės ūkis. Tačiau toli nereikia ieškoti ir kitų pavyzdžių – kaimyninėse Latvijoje ekologiškai dirbama apie 15 proc. plotų, Estijoje – 22,3 proc., o Lietuvoje – tik 8,1 proc.
„Lietuvos žemės ūkio politikos formuotojus raginčiau aktyviau pasidomėti, kokiomis priemonėmis kaimynai latviai bei estai skatinami rinktis ekologinio ūkininkavimo modelį, puoselėti savo ekosistemas. Deja, mūsų viešojoje erdvėje vyresniosios politikų kartos atstovai vis dar leidžia sau papostringauti, kad Žaliasis kursas yra utopija, darysianti nepataisomą žalą ekonomikai.
Tokie žmonės turėtų būti nutildyti, nes jų žodžiai tik demotyvuoja jaunąją ūkininkų kartą: tyrimo rezultatai rodo priešingas tendencijas bei teikia vilties, kad Lietuvos ūkininkai laisva valiai norės ir gebės prisijungti prie ES siekio 25 proc. žemės ūkio naudmenų plotų ūkininkauti ekologiškai – būtent tai turėtų būti ir vienas svarbiausių Lietuvos kaip gerovės valstybės tikslų“, – reziumuoja R. Jančius.
