Tačiau po Žemės ūkio ministeriją jau „vaikšto“ kalbos, kad pieno sektoriaus finansavimas bus kitoks, nei iki šiol. Bent jau apie tai prabilta jos atstovų susitikimuose su pieno ūkių šeimininkais.
Du pinigų krepšiai
Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) žada didinti finansavimą ir tiesiogines išmokas pieno ūkiams iki 165 mln. eurų.
Tokį pažadą žemės ūkio atstovai, diskutuodami dėl žemės ūkio bei pieno sektoriaus strategijos, esą jau išgirdo iš ŽŪM viceministro Pauliaus Lukševičiaus.
„Ši suma – tai daug sudėtinių dalių“, – lrytas.lt patikino jis.
Pasak ŽŪM Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovės Jurgitos Stakėnienės, BŽŪP parama, įskaitant EURI lėšas, Lietuvai didėja apie 18 proc., tačiau kaimo plėtrai mažėja 15 proc.
„Štai todėl lėšų planavimas turi būti ypač tikslingas. Prioritetiniu sektoriumi įvardijamas pienininkystės sektorius.
reliminariais vertinimais 2021-2027 m. vien pienininkystės sektorius galėtų tikėtis net iki 165 mln. EUR paramos investicijoms į gamybą. Tiesioginių išmokų susietosios paramos vokas kol kas nėra suplanuotas“, – sakė J.Stakėnienė.
EURI – tai pildomos ES lėšos, skirtos ūkių tvarumui ir atsparumui, dėl COVID-19 pandemijos, didinti. Lėšos išmokomos ūkininkams pagal Lietuvos 2021-2022 m. kaimo plėtros programos principus
ŽŪM maždaug prieš porą savaičių paskelbė, kad naujojo laikotarpio (2023–2027) BŽŪP finansavimas Lietuvoje didėja kone penktadaliu.
Tad kur galėtų būti nukreiptos investicijos?
Vis dar skirsto į grupes
Pasak Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkės Renatos Vilimienės, ne nauji stogai ir nauji pastatai svarbiausi šeimos bei vidutiniams ūkiams, bet gerų veislių, pieningų galvijų bandos.
„Pinigai investicijoms visada yra gerai, bet bėda, kad pienininkų bėdos yra sudėtinės. Jas visas kartu ir reikia įveikti.
Ne tik smulkieji, bet ir vidutiniai ūkiai nyksta dėl vienos ir pačios svarbiausios priežasties – pieno supirkimo kainos.
Šešti metai kalbame tą patį per tą patį – pieno ūkiai yra suskirstyti į dešimt grupių pagal pieno supirkimo kainas. Taigi duok ubagui „Mercedes“, o jis vis tiek neturės degalams pinigų.
Gerai, kad atsiranda investicinių priemonių – nesu bambeklė. Esu iš tų, kurie dirba ir nori užsidirbti Bet labai svarbu spręsti visas problemas“, – kalbėjo R.Vilimienė.
Ar smulkieji galėtų ūgtelėti, gavę pinigų investicijoms?
Pasak R.Vilimienės, tai jie padarytų, jeigu pieno kainos būtų vienodos ir dideliems, ir mažiems – jei būtų jiems mokama atsižvelgiant į pieno kokybę, o ne karvių skaičių.
„Lietuvoje populiariu kalbėti apie plėtrą. Tačiau neabejoju, kad turint net ir tą patį karvių skaičių galima pasiekti daug geresnių rezultatų. Pirmiausia reikia gerinti bandos genetiką ir naudoti tinkamus, pritaikytus kombinuotuosius pašarus. Tad turėdamas 25-30 karvių žmogus gali išgyventi“, – patikino R.Vilimienė.
Tačiau gerų veislių karvėms reikia įsigyti reikia pinigų, jų reikia ir geriems pašarams, o pajamos juk gaunamos pardavus pieną. Tai – uždaras ratas, iš kurio ūkiams sunku iųsiveržti.
Savo ūkyje R.Vilimenė melžia 26 simentalų veislės karves. Už kilogramą pieno jos ūkiui mokama bazinė kaina yra 0,23 euro.
„Kadangi perkame gerus pašarus, piene yra didelis baltymų kiekis, tad už natūralų pieną mokama kaina pasiekia 0,3 euro. Tačiau tokiam rezultatui pasiekti reikia didelių ir onvesticijų.
Tie ūkininkai, kuriems už kilogramą pieno mokama 0,13 – 0,15 eurų, gerų pašarų neįstengs nusipirkti.
Ir nesvarbu, kam žmogus parduoda pieną – kooperatyvui, bendrovei-tarpininkei ar tiesiai pieno perdirbimo įmonei, kaina jam mokama ta pati, atsižvelgiant į grupę, kuriai jis priskirtas.
Tik tiek, kad kai kurie kooperatyvai savo nariams siūlo „bonusų“, pavyzdžiui, metų pabaigoje išmoka priedą kaip „tryliktąjį atlyginimą“ ar parūpina plėvelės šienainio rulonams paruošti.
Tačiau žinau ir tokių žmonių, kurie už pieną tegauna 0,08 euro, ir tai net niekur nėra fiksuojama“, – kalbėjo pašnekovė.
Priėjom liepto galą
„Griškabūdžio“ žemės ūkio bendrovės direktorius bei Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovas Petras Puskunigis patikino: tai, kas vyko iki šiol pieno sektoriuje, atvedė iki liepto galo.
Lietuvos žemdirbiai pienu tautos neaprūpina. Ir dabar ypač reikia valdžios pilietiškumo.
Tad jeigu ji pabers pinigų, kur pieno ūkiai turi investuoti pirmiausia?
„Pieno ūkiai seniai, nuo 2017-ųjų yra lyg ir užmiršti arba valdžios tiesiog ignoruojami.
Tai liudija ne tik didelis ir nuolatinis karvių skaičiaus mažėjimas, bet ir pačios produkcijos sumenkęs kiekis.
Palyginti su 2020-ųjų kovu, žaliavinio pieno kiekis per metus sumažėjo kone 6 proc.“, – kalbėjo P.Puskunigis.
Viena, yra daug ūkių, kuriems reikia investicijų tam, kad neterštų aplinkos – vadinamajam žalinimui.
„Mes gi savo bendrovėje tai padarėme per krizę, tikėdamiesi geresnių laikų – smarkiai sumažinome metano dujų išmetimą. Tai daroma ir tinkamai šeriant gyvulius, ir investavus į mėšlo saugyklas.
Parengėme dar vieną planą, skirtą probiotikams naudoti mėšle. Ir jau matyti rezultatai – organinės trąšos iš jo labai geros“, – aiškino bendrovės vadovas.
Antra, investicijų rekia ne tik naujų karvidžių statyboms, o jų sumos – milijoninės.
„Griškabūdžio ūkyje yra apie 1500 ha žemės, gyvulių – apie 2 tūkst., iš jų melžiamų karvių – apie 1 tūkst. Pamažu papildome naująjį 700 vietų kompleksą. Tai buvo didžiulė investicija, o mums skirta parama nesiekė nė 8 proc.
Daugelyje bendrovių būtina rekonstruoti karvides. Jios investavo prieš 15 metų, kai buvo palankus pienininkystei laikas, o dabar įdiegta įranga jau yra pasenusi“, – sakė P.Puskunigis.
Ištiktų badas?
Tai, kad Lietuvoje pieno sektorius daug metų buvo ignoruojamas sektorius, liudija būtent sumenkęs žaliavinio pieno kiekis. Nes daug ūkių atsisakė pienininkystės.
Pasak P.Puskunigio, tuo tarpu aplinkinės šalys – lenkai, latviai, estai – aiškina, kad didins 12 proc. metano išmetimus ir būtent dėl to, kad didins pieno gamybą, investuodami į stambius ūkius.
Olandijoje dabar masiškai naikinami ūkiai iki 100 karvių. Jie išparduoda įrangą, nes tokio dydžio ūkiai nebėra efektyvūs.
„Pagal Lietuvoje suvartojamą pieno kiekį esame uodegoje. Per metus primelžiama apie 1,3 mln. kilogramų pieno, o vidaus rinkoje jo sunaudojama per 0,9 mln.
Vienam lietuviui per metus tenka 200 litrų lietuviško pieno, tuo tarpu suomis jo suvartoja 420 litrų. vadinasi, savo pieno turime vos pusę tiek, kiek reikėtų. Todėl į Lietuvą importuojama labai daug pieno ir jo produktų produktų.
Jeigu kas nors atsitiktų, – jeigu dar kokia nors pandemija užblokuotų sienas tarp valstybių, sau pieno neturėtume tiek, kiek reikia“, – įžvalgomis pasidalino „Griškabūdžio“ vadovas.
