Žalieji reikalavimai mažuosius pieno ūkius suries į ragą – reikia milijonų

Prieš gerus metus prezidentas Gitanas Nausėda verslą pakvietė tartis, kaip pertvarkyti veiklą, kad ji darytų kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai. O dabar suskubo ir sukviesti specialitus į „Žaliosios Lietuvos“ diskusiją.

Kaip tik tokia buvo rengiama sausio 8-ąją, kurioje aptarta žemės ir maisto ūkio transformacijos svarba įgyvendinant ES Žaliojo kurso tikslus bei Lietuvos iškeltą siekį iki 2050 metų pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos.

Pasak mokslininkų, yra įvairių būdų pasiekti, kad žemės ūkis klimatui nebedarytų neigiamo poveikio.

Lietuvoje tai padaryti itin sunku, nes dauguma gyvulininkystės ūkių tebėra smulkūs, o tai reiškia, kad jie neturi galimybių įsigyti nei produktyvių veislių karvių, nei jų šėrimo technologijų.

„Organizmui reikia baltymų? Valgykite džiovintas kirmėles, o ne mėsą, – apstulbino į darbą pavėžėjusio taksi vairuotojo nuostata. – Jaučiai, kurių mėsą valgote, yra patys didžiausi metano dujų gamintojai.“

„Ar žinote, kiek vienam kilogramui jautienos užauginti reikia vandens? Kokių 5–10 tūkst. litrų“, – vegetarai dažnai ištraukia šią kortą aiškindami, kodėl jie dėl aplinkosaugos išsižadėjo mėsos.

Iš tiesų tie tūkstančiai litrų vandens nėra kibirai, kuriuos išmaukia mėsinių veislių galvijai. Tai vanduo, kuris reikalingas kultūroms, iš kurių gaminami pašarai, užauginti. Jis reikalingas ir jų gamybos procese, taip pat maisto pramonei bei mėsos paruošimo procesams.

Bet gyvulininkystė išties daro didelį poveikį klimato kaitai. Ir ne tik dėl to, kad atrajojančių galvijų organizme kaupiasi dujos, kuriomis jie šaudo lyg metano bombomis.

Pasak mokslininkų, šių dujų daugiausia gaminasi atrajojančių galvijų prieskrandyje, kur mikroorganizmai ardo pašarą – angliavandenius. Metanas – vienos šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD), jis kaupiasi ir tada, kai mėšlas arba srutos nėra tinkamai tvarkomi.

Yra apskaičiuota, kad pagrindinis taršos šaltinis (apie 56–57 proc.) yra energetikos sektorius. Iš šio kiekio 22 proc. tenka transportui. Dar apie 22 proc. taršos sukuria žemės ūkis, apie 16 proc. – pramonė, likusi dalis atitenka atliekų sektoriui.

„Gyvuliai čia niekuo dėti, viskas – žmogaus rankose“, – apie tai „Lietuvos rytui“ yra kalbėjęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos profesorius Rolandas Bleizgys.

Pavyzdžiui, 2017-aisiais Lietuvoje į atmosferą pateko 20,447 mln. tonų ŠESD, o žemės ūkio sektoriaus išmetimas sudarė beveik 22 proc. viso jų kiekio.

Iš jo gyvulininkystei teko apie 10 proc. Tai anglies dioksidas, metanas ir diazoto oksidas. Anot R.Bleizgio, pagrindinės dujos, gyvulininkystėje darančios poveikį klimato kaitai, yra metanas.

Kaip sumažinti jų emisiją? Pasak profesoriaus, tai daryti reikia ne mažinant galvijų skaičių, bet – atvirkščiai – didinant bandas. Taip pat atsižvelgti į kelias sąlygas: turi būti naudojamas tinkamas šėrimo racionas, o galvijams reikia sudaryti geras laikymo sąlygas. Tokiu atveju jų galvijų produktyvumas didėja, o ŠESD išmetimas mažėja. Taip pat daug įtakos turi mėšlo tvarkymo sistemos bei biodujų gamyba.

„Naujos technologijos mažina ir elektros energijos sąnaudas fermose. Pavyzdžiui, karvidžių buitines patalpas bei vandenį galima šildyti ne elektra, bet panaudojant pieno šilumą.

Lietuvoje tai jau senokai daroma – mūsų šalies ūkiai jau turi tai, kas moderniausia pasaulyje. Pakanka 140–160 karvių, kad būtų galima robotizuoti gamybą ir kompleksiškai diegti inovacijas visuose pieno gamybos technologiniuose procesuose“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo R.Bleizgys.

„Lietuvoje gyvulininkystė, ypač pieno sektorius, tirpsta kaip pavasario sniegas ant stogo. Tėra valdžios vaidyba, kad ji kažką daro. Nuo nepriklausomybės atkūrimo karvių Lietuvoje sumažėjo keturis kartus.

O jos kuria itin daug darbo vietų – juk dideliame pienininkystės ūkyje vidutiniškai dirba apie 130 žmonių“, – piktinosi Žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovas Jonas Sviderskis.

Anot jo, šioje srityje ŠESD emisija neišvengiama, tačiau ją galima sumažinti naudojant sėjomainą, tarpinių kultūrų auginimą. Taip pat pieno ūkiams reikia investuoti ir į naujas technologijas, ir į pieningų veislių karves.

Tačiau kol kas dauguma jų to nesugeba. Mat pas mus vyrauja smulkūs ūkiai, kurie investuoti apskritai nepajėgūs.

„Septynios stambios žemės ūkio įmonės jau atsisakė pienininkystės. Jose buvo melžiama po kelis šimtus karvių. Bet yra ir tokių, kurie daug investuoja į modernias fermas. Jose šėrimo racionas parenkamas kompiuterinėmis programomis, kad pašarai būtų gerai virškinami.

Yra speciali įranga, kuri iškošia srutas, o tirštoji masė išdžiovinama ir naudojama kraikui. Yra ir ne vienas ūkis, kuriame iš vėsinamo pieno surinkta šiluma naudojama karvių guoliams pašildyti.

Taigi investicijos į technologijas yra didelės, tik jų nenorima matyti“, – aiškino J.Sviderskis.

Pasak jo, lenkai perka iš mūsų uždaromų ūkių karves, nes už tai gauna paramą iš savo valstybės. Tuo metu Lietuvoje parama pienininkystės ūkiams modernizuoti ypač menka, o investicijos į naujų modernių karvidžių statybą siekia ir porą dešimčių milijonų eurų.

Pieno supirkimo rinkoje dalyvaujančių Lietuvos ūkių vidutinis dydis yra 10 karvių, Latvijoje – 20, Estijoje – 160.

Iš kiekvienos karvės primelžiamas skirtingas kiekis pieno, o produktyvumas gali skirtis net du kartus. Pavyzdžiui, 2019 m. Lietuvoje vidutiniškai iš karvės primelžta 6,2 tonos pieno per metus, Estijoje – 9,4 tonos, o ES vidurkis yra 7,4 tonos. Taip yra todėl, kad Lietuvoje vyrauja smulkūs ir mažiau efektyvūs prekiniai pieno ūkiai.

Tiek verslo, tiek aplinkosaugos požiūriu naudinga, kai mažesnis karvių skaičius duoda didesnį pieno kiekį. Atitinkamai ūkiai, turintys modernią infrastruktūrą, yra ne tik konkurencingi, bet ir kur kas mažiau teršia aplinką.

Mokslininkų nustatyta, kad to paties svorio karvių, kurios duoda skirtingą pieno kiekį, poveikis aplinkai taip pat skiriasi.

Pavyzdžiui, karvė, iš kurios per parą primelžiama 10 litrų pieno, išskiria 210 litrų anglies dvideginio. Tuo metu produktyvesnė, iš kurios primelžiama 40 litrų, į aplinką išskiria 360 litrų. Tad litrui pieno tenka kur kas mažiau teršalų.

Klimato kaitos požiūriu tai svarbi aplinkybė, juolab kad galvijai išskiria maždaug 15 proc. visų ŠESD, priskiriamų žmogaus veiklai.