Tegul ir valdžia dalį žemių atėmė, tegul laukinė gamta du išpuoselėtus tvenkinius jau beveik pasiglemžė, tegul jėgų belikę tik triūsti gulomis – ji nepasiduos. Taip, kaip nepasidavė sunkioms ligoms, vėžiui ir didžiajai priešei vienatvei.
Nustelbė gražiąsias lelijas
Iš garsiųjų Biržų rajono Pabiržės gyventojos A.Jaronytės iškastų, puoselėtų, įvairiaspalvėmis vandens lelijomis užsodintų keturių tvenkinių šiuo metu grožiu spindi ir akį traukia jau tik du.
Kiti du apaugo įvairiais vandens augalais, nustelbusiais gražiąsias lelijas. Jie greičiausiai tuoj virs pelkėmis.
Liepos pabaigoje A.Jaronytei sukaks 89-eri. Moteris jau stokoja jėgų, bet tikina, kad tvenkiniai pelkėmis virsta dėl to, kad iš jos atimta teisė juos prižiūrėti.
„Kol buvo mano, tvenkiniai žydėjo, o valstybei atėmus – jau ir pelke virsta“, – taip ji paaiškina į jos sodybą tebeplaukiantiems ekskursantams.
Pasklido žinia apie nepaprastą grožį
Apie paprastutę, kuklią A.Jaronytę visa šalis sužinojo maždaug prieš ketvirtį amžiaus. Tada pasklido žinia, jog paprasta moteris prie jos namų buvusią pelkę pavertė grožio oaze.
Sausindama pelkę A.Jaronytė kasė jos durpes ir pylė į pylimus. Iškastos vietos gana greitai prisipildė vandens ir taip radosi tvenkiniai, kurių krantus moteris nusodino beržais, o vandenyje prisodino įvairiausių rūšių vandens lelijų.
Puoselėjami tvenkiniai tapo vieni gražiausių visoje šalyje, o pažiūrėti vienos moters rankomis sukurto stebuklo ėmė važiuoti žmonės net iš kaimyninių šalių, galiausiai – ir iš viso pasaulio.
Pasigrožėti A.Jaronytės lelijų karalyste buvo atvykę ekskursantai ne tik iš Europos, bet ir iš Afrikos, Amerikos, Australijos. Ji sulaukė korėjiečių, japonų, dar kitų šalių atstovų. Tai liudija jų palikti įrašai šios moters saugomose svečių knygose.
Pas A.Jaronytę važiavo valdžios vyrai, politikai, ją aplankė šalies prezidentas Valdas Adamkus, ji prisimena buvus ir kitų šalių parlamentarų.
„Iš tiesų, tai man turbūt maloniausia priimti neįgaliųjų ekskursijas. Aš ir pati labai ligota, tad man jauku bendrauti su likimo draugais“, – sako garbaus amžiaus moteris.
Ji pasakojasi iškentusi gerklės paralyžių, vienoj ir kitoj vietoj įsimetusį vėžį, galvos auglį, rankų lūžius, esanti operuota, pjaustyta supjaustyta, bet dar gyva ir pakankamai gaji.
„Va tik akys labai temsta ir širdies ritmas sutrikęs, tai nebegaliu tiek dirbti, kiek dirbau anksčiau. Gerai, kad dėl silpnų akių nebematau pelkėmis virstančių savo iškastų tvenkinių, tai ne taip širdį skauda dėl jų“, – aiškina pašnekovė.
Valstybė atsiimtų tvenkinių net neprižiūri
Tvenkinius šalia jai namui statyti skirto sklypo moteris ėmė kasti prieš 55 metus, o iškasusi kiek begalėdama juos puoselėjo,
Dalis tų tvenkinių A.Jaronytei nebepriklauso jau penketą metų.
„Tada vieną dieną pamačiau apie tvenkinius vaikštantį vyriškį su kažkokiais prietaisais, jis ir pasisakė esantis matininkas – matuojantis žemę, kur iškasti tvenkiniai. Kai paklausiau, kodėl tą daro, atsakė, kad matuoja valstybės žemę, nes reikia daryti tvarką“, – prisiminė senutė.
Ji tada puolė klausti Biržų valdžios, kas čia vyksta, o gavusi atsakymą sužinojo, kad žemės nuosavybės dokumentai, kur yra jos iškasti tvenkiniai, nesutvarkyti, tad valdžia ėmėsi daryti tvarką – matuoja valstybinę žemę ir gali būti, kad kam nors ją atiduos.
„Aš tikrai tos žemės, kur anksčiau buvo pelkė, nei pirkau, nei privatizavau, vien kasiau ją ir taip atsirado tvenkiniai. Išsigandusi, kad jų nebeteksiu, puoliau tada prašyti pagalbos tų, kurie man nešė garbės raštus. Pešiau tik tiek ir gavau pažadą, jog kol aš gyva, valstybinės tvenkinių žemės niekam kitam neatiduos“, – sakė A.Jaronytė.
Ji iš vietos žmonių prisiklausė visokių žodžių – ir kad užgrobė žemę, ir kad iškasusi tvenkinius ir juose augindama lelijas tapo savivaliautoja. O štai atvykstantieji pasigrožėti jos sukurta vandens lelijų karalija ir išgirdę, kad pusė tvenkinių yra jau ne jos, esą pasipiktina dėl to, kad lelijų karalystė tapo nubuožinta.
„Nebenoriu, kad manimi piktintųsi ir vadintų žemgrobe, tad pusės tvenkinių, tų, kurie ne mano žemėje, nebeprižiūriu. Neprižiūri jų ir valstybė“, – pasiskundė senoji.
Ji neslėpė labai nenorinti to matyti, bet tikriausiai vis tiek jai dar teks išvysti, kaip jos sukurtoji lelijų karalystė vėl virsta pelke.
Grožį puoselėja gulom
A.Jaronytė pasiguodė, kad greta visų kitų ligų ją kamuoja širdies ritmo sutrikimas, dėl kurio tapo sunku dirbti pasilenkus – kieme, darže, gėlyne darbuotis, tvenkinius prižiūrėti.
Iš pradžių ji dirbdavusi klūpomis, o dabar daržus ravi, gėlynus puoselėja dažnai tiesiog gulomis.
„Aš myliu žemę, man ji teikia jėgų, tad dirbti gulomis man gera. Gal tik kaimynų kiek gėda, tie juokiasi, kad jau nebežinau, ką bedarau“, – neslepia pašnekovė.
Ji kiek apgailestauja, kad per karantiną sulaukė mažiau svečių nei įprasta. Juk buvo įpratusi, kad jos namų vartai neužsidaro – eina ekskursija po ekskursijos, o šeštadieniais važiuodavo vestuvininkai fotografuotis, sulaukdavo ir sukaktuvininkų, ir abiturientų.
Senoji neslepia, kad svečiai jai stengiasi susimokėti už pamatytą grožį, bruka po pluoštelį eurų, bet ji jų neima.
„Visko turiu sočiai. O svečių labai laukiu, jų atvykimas man geriausia padėka“, – sako.
Ypač darbštuolę nustebino vienos ekskursijos žmonės. Kai ji atsisakė surinktų pinigų, jie užsakė Mišias už jos, senos ir ligotos moters, sveikatą. Toks atlyginimas buvęs nepaprastas, juk moteris yra tikinti, katalikė.
Taip pat jai teikia džiaugsmo kunigų vizitai, neretas svečiais čia ir iš šių kraštų kilęs Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Atvažiavęs vyskupas vis pasidžiaugia, kad grožio kūrėja dar gyva, kad dar gali rūpintis sodyba.
Mirti nebijo, bet nori, kad kas būtų šalia
Pati A.Jaronytė kilusi iš Pabiržės parapijos, o sklypą, kuriame įkūrė grožio karaliją, gavo dirbdama darbininke Likėnų sanatorijoje.
Sausindama pelkę, ji sklypą praplėtė, išgražino, o už tą darbą dabar, senatvėje, jaučiasi paniekinta.
Jaunystėje ji buvo itin stipri, dirbo vyriškus darbus, gerokai pasidarbavo drauge su meistrais ręsdama sau namą. Bet taip pat ji buvusi ir puiki audėja, siuvėja ir dar skanių tortų kepėja.
Dabar visa jos veikla nebe prie krosnies, ne prie audimo staklių ar siuvimo mašinos, bet kieme.
„Į gryčią pareinu prigulti, nors guliu ir daržovių lysvėj. Bet lysvėj gulėdama dirbu, o pasiekusi lovą – ilsiuosi“, – aiškina pašnekovė.
Gyvena ji viena, o patalkinti darbuose ateina sūnėnas su žmona. Taip pat ją lanko dvi socialinės darbuotojos. Paprašytos jos iš parduotuvės atneša maisto, iš šulinio prisemia vandens. Pati ji nebegali nueiti nei į parduotuvę, nei į bažnyčią.
Pasirinkusi vienišės dalią, atstūmusi ne vieną kavalierių, kurie, anot jos, nebuvę prie darbų tokie greiti kaip ji, dabar, bebaigianti devintą dešimtį, A.Jaronytė neslepia jaučianti vienatvę.
„Seni žmonės bijo būti vieni, nes bijo mirti vieni. Aš mirti nė kiek nebijau, bet man reikia žmonių, norisi, kad kas nors būtų šalia“, – pareiškia.
Tiems, kas ateina, ji siūlo imti dovanų kokį gėlės daigelį, sėklelę, jos išaustą servetėlę vien tam, kad ją prisimintų. Pati ji dovanų nepriima, sako, ir taip visko pernelyg daug užgyveno, į kapus nenusineš.
Senutė nori ne tik kad svečiai ateitų, bet ir kad pasibūtų, dėl to prie tvenkinių pristatė suolelių svečiams prisėsti, įrengė pavėsinę – atvykusieji turi galimybę čia pailsėti, suvalgyti atsivežtų užkandžių. Jai smagu, kai atvažiavę svečiai uždainuoja, jų vaikai ar anūkai bėgioja, siaučia prie tvenkinių.
