„Nors mėsa parduotuvėse brangsta, mėsos supirkėjai jau gerokai sumažino galvijų supirkimo kainą. Anksčiau už galvijų kilogramą mokėjo 1,6 euro, dabar moka tik 1,2 euro.
Bijome, kad panašios tendencijos atsiris ir iki pieno ūkių. Ypač tuo pasinaudoti gali fiktyvūs kooperatyvai, kurie iš principo užsiima tik pieno perpardavimu ir kitos veiklos nevykdo“, – Eltai sakė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis.
Ūkininko teigimu, nors Lietuvos įstatymai reglamentuoja pieno supirkimo kainas taip, kad apie sumažėjusią supirkimo kainą privaloma įspėti prieš mėnesį ir ji negali kristi daugiau kaip 3 proc., nekontroliuojami kooperatyvai yra pasidarę tokią kainodarą, kad jiems šis įstatymas negalioja.
„Kooperatyvai supirkimo kainą yra išskirstę į dvi dalis: supirkimo kaina ir priedai. Priedus jie bet kada gali panaikinti ir kaina sumažėtų drastiškai, be jokio įspėjimo.
Šių metų vasarį už perparduodamo natūralaus pieno kilogramą tokios tarpininkaujančios supirkimo įmonės iš perdirbėjų gavo maždaug 32 centus, tuo tarpu žemdirbiams tarpininkai mokėjo apie 20 centų, o patiems smulkiausiems ir vos 12 centų, ir tai jau būna gerai“, – teigė J. Vilionis.
Pasak jo, Lietuvoje vyrauja vadinami netikrieji kooperatyvai, kurių tikslas – ne žemės ūkio produkcijos gamyba, o perpardavimas. Vos 3-4 kooperatyvus galima pavadinti tikraisiais – jie ne tik superka pieną, bet ir jį perdirba, gamina produktus arba vienija daug pieno ūkių, su kuriais dalinamasi pelnu, tvirtina ūkininkų atstovas.
J.Vilionis aiškina, kad šiuo metu tarp pieną superkančių įmonių, kurių iš viso yra 58, didelę dalį sudaro būtent netikri kooperatyvai, uždarosios akcinės bendrovės ir individualios įmonės, kurios veikia kaip tarpininkai – pigiai superka pieną iš smulkiųjų ūkių ir jį parduoda perdirbimo įmonėms.
Ūkininkų vadinamieji netikri kooperatyvai pieno produktų negamina, paprastai turi vos 5 narius, tačiau įstatymui nenusižengia.
Konkurencijos taryba yra atlikusi pieno rinkos tyrimą, kuris atskleidė, kad beveik trečdalis rinkoje veikiančių kooperatyvų turi penkis ir mažiau narių, iš kurių superkamas itin mažas žaliavos kiekis – vos iki 15 proc., o kai kurie apskritai neužsiima žaliavinio pieno ūkininkavimu.
Remiantis tyrėjų išvadomis, didžiąją žaliavos dalį kooperatyvui tiekiantys pieno ūkiai neturi nei teisės dalyvauti jo valdyme, nei pretenduoti į jo gaunamo pelno dalį.
„Šios bendrovės tik dėl lengvatų pasivadino kooperatyvais, tačiau veikia kaip įmonės – jos ne tik superka iš smulkių ūkininkų pieną mažiausiomis kainomis, tačiau susirenka kooperatyvams skirtą paramą, perka techniką kooperatyvo vardu, lyg ir kooperatyvo reikmėms, tačiau kai smulkiesiems reikia šieną suvynioti, kitus darbus nudirbti – jie tą techniką nuomoja“, – sako J.Vilionis.
