– Jau kuris laikas Žemės ūkio ministerijos (ŽUM) vadovybė užkimdama kartoja, kad perkelta į Kauną ši institucija dirbs labai sklandžiai, sutaupys pinigų, o svarbiausia, bus daug labiau priartinta prie „regionų“ ir pačių žemdirbių. Kodėl jūs tuo netikite? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Sviderskio.
– Ministras Giedrius Surplys, rodydamas, kad jis neva kažką supranta apie žemės ūkį, yra sakęs, kad ministerija – ne ferma ir jos per dieną neperkelsi.
Įdomu, ar jis žino, kad perkėlus fermą gyvuliai naujoje aplinkoje apsipranta per 3 mėnesius, o su jais dirbantys žmonės – per penkis?
Kalbant rimčiau, visi šio „perkėlimo“, kuriam prieštarauja absoliučiai visos pagrindinės žemdirbių organizacijos, argumentai nieko verti.
Ką žemdirbiai gali veikti pačioje ministerijoje ir koks jiems skirtumas, ar ji Vilniuje, ar Kaune? Jiems svarbiau lankytis kitose įstaigose ar tarnybose, kurios ir taip yra regionuose.
Kalbant apie tuos regionus ir mėginimą juos kelti iš atsilikimo, skurdo nesuprantama, kodėl ŽŪM perkeliama į Kauną. Ar jis atsilikęs regionas? Tai geriau ją reikėtų perkelti į Didžiasalį ar Naująją Akmenę – bent skaniai iš to pasijuoktume.
O dabar tyčiojamasi ir iš žemdirbių, ir iš ministerijos darbuotojų. Juk tai absoliutus valdymo ir jo sistemos sudaužymas.
Kur tie žmonės, kurie vis dėlto liks ŽŪM, dirbs – traukiniuose tarp Vilniaus ir Kauno? Kur dirbs pats ministras, kuriam kone daugiau laiko reikia būti ne ministerijoje, o kitose įstaigose Vilniuje? Kokia bus viso šito „darbo“ kokybė?
– Šiuo metu ŽŪM vadovybė karštligiškai skuba pasirašyti patalpų Kaune nuomos sutarties. Nuomos ir perkėlimo reikmėms pavasarį buvo atsiriekta iš nacionalinės paramos žemdirbiams, dalį lėšų užsimota paimti iš ministerijos darbuotojų algų fondo. Po to nuomai paimta iš kitų perkėlimo reikmėms skirtų eilučių – pavyzdžiui, išeitinių kompensacijų.
Profsąjungos aiškina, jog yra nustumtos nuo sprendimų, o valdininkai rašo tarnybinius raštus dėl esą patirto psichologinio smurto, kurį naudoja juos žūtbūt skubindamas viceministras Venantas Griciūnas. Kaip visa tai vertinate?
– Pirmiausia tai tas pats valdymo chaosas, apie kurį jau kalbėjau. Taip, ir mes, žemdirbių organizacijos, tokiu klausimu, tiesiogiai susijusiu su mūsų interesais, turėtume nuolat būti informuojamos Patariamojoje taryboje, kuri įkurta prie ministerijos.
Tačiau viskas vyksta kažkokiame Strateginiame komitete, kur ministras priima sprendimus su keliais savo politinio pasitikėjimo pareigūnais.
G.Surplys apskritai tvarkosi kaip savo darže, nors, be abejo, turėtų būti gavęs palaiminimą iš aukščiau.
Matyt, yra kažkokie susitarimai su privačiu verslu ir skubama, kad būtų jau įkalti kuoliukai, o su šiuo faktu tektų susitaikyti ne tik naujam ministrui, bet ir prezidentui.
– Kaip vertinate visą valstiečių žemės ūkio politiką ir tai, kad jie „socialdarbiečiams“ atiduoda ministeriją, kuri lyg ir turėtų būti bene skaisčiausias jų pačių karūnos brangakmenis?
– Pirmiausia, tai – netikri valstiečiai, teisingiau, netikri žemdirbiai.
Tie veikėjai žemės ūkį matė tik pro automobilio langą važiuodami vertinti sklypų, kuriuos norėjo nusipirkti. Turėjo pinigų, supirko ir gyvena iš dividendų. Todėl verslo interesais pagrįsta ir visa jų „politika“.
Koks turėtų būti mūsų žemės ūkis? Kuo modernesnis, pagrįstas bendradarbiavimu su mokslu, plėtojamas įvairiomis kryptimis. O tarnybos ir valdiškos įmonės, kurios tai turėtų užtikrinti, arba naikinamos, arba tiesiog privatizuojamos.
Štai Vyriausybės programoje įrašyta, kas bus siekiama 1100 eurų iš 1 žemės ūkio naudmenų hektaro. Kokia realybė? Mes – Europos Sąjungos uodegoje. Buvo 790, dabar 730 eurų. Einame visai į kitą pusę.
Kaime daugiau kaip trečdalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Nėra jokios tikros strategijos, o svarbiausia – politinės valios ją įgyvendinti.
Kartais pagalvoji, kad gal vykdomi kokie nors Rytų ar Vakarų užsakymai tiesiog sužlugdyti Lietuvos žemės ūkį.
– Kokie politiniai padariniai gali laukti valdančiųjų, pirmiausia valstiečių, per būsimus Seimo rinkimus?
– Kaime jau garsėja kalbos, kad gal jau šį rudenį reikia atvažiuoti į Vilnių protestuoti. O ką daugiau daryti, kai tau ne tik užlipa ant sprando, bet ir, atsiprašant, pradeda teršti už apykaklės?
Galima ir taip niūriai pajuokauti, kaip juokauta viename žemdirbių renginyje: 2016 metais meldėmės, kad valstiečiai ateitų į valdžią, dabar vėl tiek pat melsimės, kad jų valdžioje, gink Dieve, nebebūtų.
