Tiek perdirbėjai, tiek žemdirbiai pripažįsta, kad tokio didelio skirtumo tarp pieno supirkimo iš stambiųjų ir smulkiųjų ūkių kainų, koks yra dabar, dar nėra buvę. Antai kovą pirmiesiems už natūralų pieną buvo mokama per 34 centus už kilogramą. Tuo metu mažesni ūkininkai negaudavo net ir 26 centų.
Tai tęsiasi iki šiol. Todėl net ir Seime jau kilo įtarimų, ar stambieji gamintojai nepiktnaudžiauja tokia padėtimi.
Derybose jaučiasi stiprūs
„Kaip tik turiu duomenis, kiek už pieną mokama Rytų Vokietijoje, – netgi mažiau, nei gauna mūsų stambieji tiekėjai“, – sakė Vilkyškių pieninės vadovas Gintaras Bertašius.
Lietuvoje stambiais laikomi ūkiai, per metus patiekiantys nuo 500 tonų.
Vasarį jiems buvo mokama po 34,4 euro cento už kilogramą, o, pavyzdžiui, Rytų Vokietijoje kaina siekė tik 31,07 euro cento, ES vidurkis – 33,4 euro cento.
„Didieji Lietuvos ūkiai derybose stengiasi gauti kuo geresnę kainą. Jų derybinė galia, palyginti su tuo, kas buvo prieš penkerius metus, smarkiai sustiprėjusi“, – neslėpė G.Bertašius.
Pastaraisiais metais ūkiai pamažu stambėjo, todėl didieji gamintojai perdirbėjams jau patiekia apie 64 procentus jų superkamo pieno.
G.Bertašiaus nuomone, ši tendencija išliks ir toliau, o mažiausiems rinkos dalyviams jis gerų naujienų negalėjo pažadėti.
„Tiek daug smulkiųjų gamintojų, kiek jų dirba Lietuvoje, nėra nė vienoje kitoje ES valstybėje. Norint supirkti iš jų žaliavą, reikia išlaikyti infrastruktūrą, pavyzdžiui, pieno punktus. Tai yra fiksuotos sąnaudos, kurios nesikeičia.
Tačiau smulkiųjų ūkių mažėja, todėl surinkti iš likusiųjų pieną darosi dar brangiau. O sąnaudas tenka dengti iš tos pačios kainos“, – aiškino Vilkyškių pieninės vadovas.
Baksnojo į Agrokoncerną
Akivaizdi nelygybė tarp didžiausių ir mažesnių rinkos dalyvių jau pastebėta ir Seime. Kaip „Lietuvos rytui“ sakė parlamentarė Monika Navickienė, pačios Žemės ūkio ministerijos skelbiamos pieno supirkimo kainos ir ypač jų skirtumai turėtų kelti nerimą.
„Apie tai kažkodėl vengiama kalbėti, neva visiems yra gerai. Tačiau didelė bėda, kad smulkieji ūkininkai turi per mažas derybų galias. Stambieji savo ruožtu yra susivieniję ir palaiko jiems tinkamas kainas. Vienas pagrindinių tokių ūkių priklauso Agrokoncernui, kuris, aišku, nenorėtų uždirbti mažiau“, – svarstė konservatorė.
Seimo narė turėjo galvoje Radviliškio rajone įsikūrusią žemės ūkio bendrovę „Draugas“, kuri ketverius metus iš eilės buvo pripažinta stambiausia šalies pieno gamintoja ir tik pernai šį titulą užleido Padovinio žemės ūkio bendrovei.
Valstiečių vedlio bei Seimo Kultūros komiteto pirmininko Ramūno Karbauskio kontroliuojamas Agrokoncernas valdo „Draugą“, kuris 2017 metais pardavė net 11,3 tūkst. tonų pieno.
„Dėl didžiulių kainų skirtumų ir stambiųjų gamintojų įtakos turėtų netylėti Žemės ūkio ministerija, tačiau ji kol kas nesiūlo jokių sprendimo būdų. Gal ir nenuostabu, nes čia veikia Agrokoncernas.
Kita vertus, turėtų dėmesį atkreipti ir Konkurencijos taryba – galbūt ji pasiūlytų būdų, kaip šią problemą išspręsti“, – aiškino M.Navickienė.
Derybos – kas mėnesį
Pieno perdirbimo įmonių vadovų nuomone, įtakos dideliam kainų skirtumui turi ne tik tvirtos didžiųjų tiekėjų pozicijos, bet ir vadinamasis pieno įstatymas, kuris priimtas dar tuomet, kai Žemės ūkio ministerijai vadovavo Virginija Baltraitienė.
„Derėtis su gamintojais dėl supirkimo kainų nelengva, bet dar blogiau, kad tai tenka daryti kas mėnesį. Pagal įstatymą mes galime sudaryti sutartis 3 mėnesiams, bet kas iš to, jei po mėnesio tiekėjas turi teisę ją nutraukti?
Todėl sudarinėjame sutartis mėnesiui, o tam reikia daug išteklių, daug žmonių dėl to dirba. Jei jos galiotų bent triskart ilgiau, sąnaudos tikrai būtų mažesnės.
Be to, tokiu atveju, žinodami žaliavos savikainą, su produkcijos pirkėjais galėtume iš anksto tartis dėl ilgesnių sutarčių terminų.
Manau, kad tai būtų naudinga ir žemdirbiams, nes jie žinotų, kokias stabilias pajamas gaus artimiausiais mėnesiais“, – aiškino bendrovės „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa.
Pieno perdirbimo įmones vienijančios asociacijos „Pieno centras“ vadovas Egidijus Simonis tvirtino, jog perdirbėjai suinteresuoti, kad rinkoje būtų ne vien stambūs ūkiai.
„Mums svarbiausia, kad pieno kiekis didėtų, nes dabar didelę dalį jo tenka importuoti, tad ūkininkai turėtų gauti rinkos kainą“, – aiškino asociacijos vadovas.
Pagal 2015 metais įsigaliojusią tvarką pieno gamintojai skirstomi į dešimt grupių pagal tiekiamos žaliavos kiekį, o kaina priklauso būtent nuo jo.
Pavyzdžiui, jei ūkininkas kas antrą dieną parduoda po 200 kilogramų pieno, vis tiek skaičiuojama, kad kasdien pardavė po 100 kilogramų, o tuomet kaina būna mažesnė.
„Būna, kad pora karvių ir užtrūksta, todėl ūkis vietoj kasdienių, pavyzdžiui, 200 kilogramų primelžia tiktai 150. Automatiškai jis patenka į kitą kategoriją ir uždirba mažiau“, – tvirtino E.Simonis.
Tiekėjų grupes ketina panaikinti
Tiesa, trečiadienį žemės ūkio ministras Giedrius Surplys sakė, kad netrukus bus pateiktas patobulinto vadinamojo pieno įstatymo projektas, pagal kurį tiekėjų skirstymo į grupes ketinama atsisakyti.
„Kaip jie susiderės su perdirbėjais, tokias kainas ir turės. Tačiau jos bus skelbiamos viešai. Dabar tik pranešama, kiek atitinkamą laikotarpį vienos ar kitos grupės gamintojams buvo mokama, o mes siekiame, kad visi matytų, kiek moka, tarkime, „Žemaitijos pienas“, Vilkyškių pieninė ar kiti.Tuomet ūkininkai galės palyginti, kiek jie uždirba, ir derėtis dėl geresnių sąlygų“, – sakė ministras.
Tačiau tiek patys ūkininkai, tiek pieno perdirbėjai jau senokai aiškino, kad tokio įstatymo išvis nereikia. Jį priėmusi Lietuva yra vienintelė valstybė ES, kurioje bandoma reguliuoti kainas.
Be to, ministerijos siūlomas projektas iškreipia lygias pieno supirkimo sąlygas ir diskriminuoja Lietuvoje veikiančias įmones, nes įstatymas negalios kitų šalių, pavyzdžiui, Latvijos ir Lenkijos, supirkėjams, kurie žaliavą perka pas mus.
