Monika – savo šeimoje jau trečiosios kartos miškininkė. Miškininku dirba pašnekovės tėtis, juo buvo ir senelis. Tad artimųjų aplinkoje kalbų apie šią veiklą niekada netrūko. Todėl, kai baigiant mokyklą reikėjo apsispręsti, ką studijuoti, merginai abejonių nekilo – pasirinko mokslus VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakultete (tuo metu A. Stulginskio universitetas).
Kaip pati sako, pataikė į dešimtuką – studijos ir aktyvus studentiškas gyvenimas „vežė“. O kartą su bendramoksliais dalyvaudama viename TV projektų ir duodama interviu žurnalistui, į klausimą, ką ketina veikti ateityje, atsakė nedvejodama: „Dirbti urėde!“ Tuo metu tai buvo išties ambicingas sakinys, nes Lietuvoje tokio darbo dar nedirbo nė viena moteris. Šiuo metu iš 26 VMU padalinių moterys vadovauja keturiems.
„Tiesą sakant, teikdama paraišką dalyvauti konkurse eiti šias pareigas, nelabai tikėjausi, kad pavyks, nes kaip ir daugelis viešojoje erdvėje buvau prisiklausiusi, esą po miškų reformos darbo vietų sektoriuje gerokai sumažėjo, konkurencija išaugo. Be to, ir stereotipiškai manoma, kad jaunam specialistui karjerą teks pradėti tik nuo žemiausio laiptelio“, – viešojo konkurso rezultatus komentuoja Monika, pastebėdama, kad neatsitiktinai miškininko profesija visais laikais laikyta išskirtinai vyriška ir itin sunkia – moterys savo kompetenciją čia gali įrodyti tik ypatingai geromis profesinėmis žiniomis ir atkaklumu.
„Net ir dabartiniame aukštųjų technologijų amžiuje miškininkui iš tiesų neretai tenka pasidarbuoti ir kirviu, ir pjūklu, braidyti po sniegą, pelkes, kęsti vasaros kaitrą, uodų „atakas“. Tačiau jei visa tai priimi kaip iššūkį, miškas už tai atsidėkoja su kaupu, suteikdamas galimybę jį pažinti, stebėti, grožėtis“, – miškininkystės pasirinkimo motyvus argumentuoja pašnekovė.
M. Sirgedienė neabejoja, kad viešojoje erdvėje formuojamas neigiamas miškininko įvaizdis šiandien nepelnytai menkina šios profesijos prestižą.
„Miškininkas neva yra tas „blogiukas“, kuris kerta mišką. Nors didžioji dalis mūsų žmonių galbūt niekada nieko ir nenukirto. Priešingai – miškininkai sėja, augina, prižiūri.
Kita vertus, valstybėje turėtume susitarti, kokio rezultato tikimės. Miškai užima trečdalį Lietuvos teritorijos. Tai, kad iš žemės ūkio paskirties plotų – pasėlių laukų, žalienų – turime gauti ekonominę naudą, visiems yra suprantama. O štai kaip turėtume elgtis su miškais? Be abejo, miškininkai gali juos tik prižiūrėti, administruoti. Bet ar esame pasirengę visiems šiems darbams skirti lėšų iš biudžeto? Šiuo metu mūsų valstybinė įmonė patenka į didžiausių mokesčių mokėtojų trisdešimtuką, yra įdarbinusi daug regionų gyventojų, moka jiems atlyginimus, sukauptas lėšas investuoja į miškų atsodinimo darbus. Be abejo, draustinius, parkus, privalome saugoti ir puoselėti. Bet juk yra ūkinių miškų plotai. Ar ir jie neturi nešti jokios naudos?“ – retoriškai klausia pašnekovė.
Ne tik einanti VMU Anykščių padalinio vadovės pareigas, bet ir sėkmingai tęsianti doktorantūros studijas VDU ŽŪA M. Sirgėdienė turi profesionalią nuomonę ir apie plynus miškų kirtimus, prieš kuriuos aktyviai pasisako dalis visuomenės. „Šiuo atveju dažnai remiamasi Vakarų Europos šalių pavyzdžiu. Tačiau ten švelnesnis klimatas, kitokia dirvožemio sandara, kitokia miškų rūšinė sudėtis. Mūsų sąlygomis pageidaujami miškai visur savaime neataugs. Miškininkai neatsitiktinai veisia medelynus, kuriuose sėjamos aukštos genetinės vertės sėklos, konsultuojasi su mokslininkais“, – aiškina Monika, pastebėdama, kad Lietuvos miškų plėtros strategijoje įrašyta, kiek miškų turi būti atkuriama jų nekertant plynai. Miškininkai šios nuostatos ir laikosi.
Pašnekovės disertacijos tema taip pat neatsitiktinai susijusi su miškotyra – pelkėse ir įprasto drėgnumo sąlygomis augančių paprastųjų pušų genofondo tyrimais. Monikos aiškinimu, šie medžiai Lietuvoje pradėjo augti atsitraukus paskutiniajam ledynmečiui. Ir pastebima, kad pelkėse augantys individai yra ypač atsparūs nepalankioms sąlygoms. Todėl jauna mokslininkė aiškinasi, ar yra genas, lemiantis tokią ištvermę. Jei spėjimas pasitvirtins, genetinė informacija bus naudojama sodinant naujus pušų jaunuolynus.
Paklausta, ar gaisras iš tiesų yra didžiausias miško priešas, M. Sirgedienė teigia, jog moksliniu požiūriu žmogaus kontroliuojamas gaisras kai kuriais atvejais gali būti netgi naudingas. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos kontinente ėmus efektyviai kovoti su miškų gaisrais, ten pradėjo sparčiai nykti kelios anksčiau natūraliai augusių ąžuolų rūšys. Mat šie medžiai gali gerai augti tik saulės atokaitoje. Todėl dabar gaisrai ten sukeliami netgi specialiai.
„Ir Lietuvoje miškų gaisrai visais laikais natūraliai kildavo nuo žaibo. Ekosistemai tai naudinga, nes ir pas mus yra augalų, kurie gali augti tik gaisravietėse, dirvožemiui praturtėjus tam tikrais mikroelementais. Pušynams, kurie itin mėgsta šviesą, teoriškai palankiausia vieta atsirasti irgi yra gaisravietės plynė. Atlikti tyrimai rodo, kad savita žievės struktūra leidžia pušiai netgi apsisaugoti nuo pažeminio gaisro, jeigu tik jis neišplinta į lają. Miško paklotei išdegus, išlikusios pušys išbarsto sėklas ir atsikuria nauja jų karta. Taigi vienareikšmio atsakymo šiuo atveju nėra“, – pastebi VMU Anykščių padalinio, kuriame 35 tūkst. ha valstybės patikėtų miško plotų, vadovė, kartu atkreipdama dėmesį ir į tai, kad natūralus miškas nėra parkas ir miškininkai įstatymo nėra įpareigoti išvalyti visų nuvirtusių medžių, kaip to pageidautų visuomenė. Priešingai – krituoliai yra reikalingi miško ekosistemai – augalams, vabzdžiams, paukščiams.
„Trumpai tariant, miškas ir miškininkystė – neišsemiamas savų paslapčių ir taisyklių indas. Norint visa tai perprasti, reikia labai daug žinių, patirties, įdirbio, o ne emocijų“, – reziumuoja M. Sirgėdienė.
