Ne visi perka kaskart tą patį pieną, sviestą, varškę arba sūrį, nes dažnas pirkėjas dairosi ne konkretaus produkto, o akcijų. Todėl sunku supaisyti, kada jų kainos padidėja, o kada sumažėja keliais ar keliolika centų.
Vis dėlto žingsnis po žingsnio pieno ir jo gaminių kainos kopia aukštyn. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro tyrimų duomenimis, kovo pradžioje, palyginti su vasario pradžia, smarkiausiai – kone 14 proc. – šoktelėjo 2,5 proc. riebumo pieno, supilstyto į plėvelės pakuotes, vidutinė kaina – iki 0,83 euro.
Tetrapakuose ir riebesnis, ir liesesnis pienas per metus brango 1,05–2,3 procento. Tai tėra keli centai, tačiau vis tiek tai rodo, kad kainos nemažėja.
Kilo ir produktų kainos
Pastaruoju metu kilo kone visų pieno produktų kainos. Brango ir kefyras, pilstomas į litrinius plastiko maišelius, – nuo 0,88 iki 0,91 euro. Vidutinė 12 proc. riebumo grietinės litro kaina pakilo nuo 4,01 iki 4,37 euro. Metinis jos kainų pokytis – ryškesnis, jis siekia 9 proc.
Šiek tiek pabrango liesa varškė – kilogramo kaina per mėnesį pakilo nuo 3,82 iki 3,85 euro.
Varškės sūrių vidutinė kaina taip pat pakilo, todėl 13 proc. riebumo sūrio kilogramas kainuoja 6,79 euro – 0,48 euro daugiau nei prieš metus ir 0,07 euro brangiau nei vasarį.
Didžiausias metinis kainų pokytis yra sviesto lentynose. Jo kilogramas šiuo metu vidutiniškai kainuoja 10,48 euro, o tai kone euru daugiau nei prieš metus.
Įtaką daro eksportas
Anot bendrovės Vilkyškių pieninės vadovo Gintaro Bertašiaus, bendrovei priklausančioje įmonių grupėje pieno pakuotės rūšis nedaro įtakos jo kainoms.
„Sviesto kainai visada didžiausią įtaką daro eksportas. Jei tarptautinėse rinkose riebalai brangsta, brangsta ir pas mus. Tai tarsi susisiekiantys indai, nes iš Lietuvos pieno perdirbimo įmonių į kitas valstybes išvežama apie 60 proc. produktų.
Tad jei eksportas aktyvus, kainų lygmuo užsienyje – aukštesnis, ir vidaus rinkoje kainos tempiamos aukštyn. Kitokių veiksnių, kurie darytų įtaką pieno produktų kainoms, lyg ir nėra“, – sakė G.Bertašius.
Vartojimas pučiasi
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas Albertas Gapšys tikino, jog dabar nėra objektyvių priežasčių, kurios skatintų pieno ir jo produktų brangimą.
„Pavyzdžiui, 2018-ųjų vidurvasarį žaliavinio pieno supirkimo kainos buvo nusmukusios, nuo rugpjūčio iki sausio pradžios augo, dabar vėl šiek tiek mažėja.
Bazinio pieno tona vidutiniškai kainuoja apie 240 eurų ir, palyginti su 2016-aisiais, yra gerokai aukštesnė.
Apskritai kasmet ji svyruoja kaip sinusoidė, nes įtaką tam daro sezoniškumas. Atrodytų, tas pat turėtų būti ir prekyboje, bet to nėra“, – kalbėjo A.Gapšys.
Jis tikino, kad pienas, išpilstytas į plastikinius maišelius, yra tame prekių segmente, kurio perdirbėjai ir prekybininkai stengėsi neliesti. Bet dabar kainos pajudėjo.
„Gali būti, kad pastarąjį mėnesį suveikė ir kiti veiksniai, – baigėsi svarstymai apie kainas Seime ir Vyriausybėje.
Gal pardavėjai, pristabdę kainų augimą, nutarė, kad pats laikas atleisti vadžias ir produktus šiek tiek pabranginti. O gal įtakos kainų augimui turėjo ir šiemet šiek tiek pakilusios algos bei didėjantis vartojimas“, – svarstė ekspertas.
Tačiau, jo nuomone, eksporto rinkos šiuo atveju yra niekuo dėtos. Jis sakė, jog pasaulinėje rinkoje eksporto produktų kainos dabar tik šiek tiek didesnės negu prieš metus, ir tai tik nugriebto pieno miltelių.
„Sviestas pamažu pinga, sūrių kainos nesikeičia, tad pagal eksporto kainas produktų lentynose pokyčių neturėtų būti“, – teigė A.Gapšys.
Diktuoja Naujoji Zelandija
Skaistgirio žemės ūkio bendrovei priklausančios Žagarės pieninės gaminių taip pat yra prekybos centrų lentynose. Taigi ir jų pardavimo kainos daro įtaką statistikos kreivėms.
Pieninės bendraturčio Viliaus Kaikario tvirtinimu, sviesto kainoms biržose daugiausia įtakos turi Naujoji Zelandija ir jos milžinė pieno perdirbimo kompanija „Fonterra“.
„Buvau daugybėje valstybių – man smalsu, kaip kitur atrodo pieno ūkiai. Buvau ir Naujojoje Zelandijoje, kuri diktuoja kainas. Nieko pribloškiančio ten nėra. Ką jie gamina? Tik sviestą ir pieno miltelius.
Ten yra 38 pieno perdirbimo įmonės ir jos neatsiveža pieno didesniu nei 50 km atstumu. Kiekviena jų per parą perdirba 6–8 tūkst. tonų pieno – keturiskart daugiau negu didžiausia Lietuvoje.
Tačiau „Fonterra“ kone viską eksportuoja. Pieno pramonė ten nepritaikyta vietinei rinkai, nors pastaruoju metu bandoma ją sukurti“, – pasakojo V.Kaikaris.
