Konkuruoti lietuviams ten, kur alus liejasi laisvai, nėra paprasta. Tačiau tai – „Žalioji savaitė“, tarptautinė maisto ir žemės ūkio paroda. O jos, kasmet sausio viduryje vykstančios Berlyne, neįmanoma įsivaizduoti be gausybės gėrimų. Juk tai – Vokietija.
Trečius metus parodoje dalyvaujanti A.Udrienė šiemet Lietuvos stende – vienintelė aludarė.
Ko gero, ji viena iš nedaugelio senąsias tradicijas puoselėjančių žmonių, atvežusių į Berlyną naminio, tautinio paveldo ženklu paženklinto alaus.
Latviai, estai, parodoje netoli lietuvių įsikūrę švedai, čekai, norvegai – visi yra atgabenę į Berlyną ir silpnųjų, ir stipriųjų gėrimų.
Tačiau nėra ten tokio alaus, kuris būtų gaminamas naudojant kone pusantro amžiaus išsaugotas mieles.
Metai buvo itin sudėtingi
A.Udrienė neslėpė, kad pernykštė sausra, išaugusios grūdų kainos bei akcizų viražai Lietuvoje neaplenkė mažųjų aludarių.
„Apyvarta smarkiai sumažėjo, gal net 50 proc. Daug įtakos tam padarė ir pirkėjų amžiaus apribojimas. Parduoti alų juk leidžiama ne jaunesniems kaip 20 metų žmonėms. Dėl tokio ribojimo užsidarė nemažai barų.
Pavyzdžiui, anksčiau Jovarų alų su medumi Vilniuje gerdavo studentai, dabar daug jų dėl amžiaus ribojimo atkrito“, – vardijo A.Udrienė.
Alaus kainas privertė perrašyti ir pabrangusios žaliavos. Nors salyklas 2018-ųjų pabaigoje dar buvo gaminamas iš ankstesnio derliaus miežių, jo kainos vis tiek pakilo kone penktadaliu.
„Apynius alui siunčiamės iš Vokietijos. Jie labai brangūs, už 5 kilogramus mokame apie 125–130 eurų. Tai priklauso nuo rūgštingumo“, – sakė moteris.
O gal alaus pardavimas, sumenkęs Lietuvoje, perlipo šalies sienas? Iš Pakruojo pasiekė Latviją?
„Ką jūs, – nusijuokė A.Udrienė. – Latvijoje juk alus vis dar pigesnis. Užtat metų pabaigoje pasirašiau sutartį su amerikiečiais – su Čikagoje esančia laboratorija.
Ji perka iš mūsų mieles ir jas daugina. Jos – dar mano prosenelio, karta iš kartos išsaugotos. Mielės būdavo užkasamos į žemę ir laikomos joje tol, kol prireikia.“
Gaus išskirtinį ženklinimą
Greta Pakruojo, Jovaruose, gyvenanti moteris savo tautinio paveldo ženklą turinčiam alui siekia dar vieno svarbaus įvertinimo.
Procedūros jau lyg ir baigtos, nors dokumentų tvarkymas užtruko apie trejus metus. Vis dėlto netrukus kaimiškas Jovarų alus bus įrašytas į Europos Sąjungos Saugomos geografinės nuorodos registrą.
„Tai prilygsta patentui. Niekas negalės mūsų pavadinimo pasisavinti nei gamybos nukopijuoti. Iš aludarių vieninteliai Lietuvoje turėsime tokį ženklinimą.
Šį alų verdu pagal 130 metų senumo receptą. Taip jį virė mano prosenelis ir senelis, taip – mano tėtis Ignas Rutkauskas“, – kalbėjo A.Udrienė.
Ištyrė mieles Kanadoje
Siekiant saugomos geografinės nuorodos ženklinimo visi tradicinės gamybos elementai yra labai svarbūs – salyklo malimas, apynių virimas, salinimas, misos tekinimas, alaus rauginimas ir brandinimas.
Tačiau vienas svarbiausių Kaimiško Jovarų alaus tradicinės gamybos garantų – būtent mielės. Jos gerai suraugina alų, suteikia specifinį skonį ir leidžia nenaudoti cukraus bei kitų priedų.
Šios mielės buvo ištirtos Kanadoje, Monrealyje, McGillio universiteto tyrimų laboratorijoje.
Jų DNR buvo palyginta su „GenBank“ duomenų bazėje saugoma informacija.
Analizė parodė, jog Jovarų kaimo mielės priklauso mieliagrybių (Saccharomyces) genčiai, bet atskirai, mokslo dar neaprašytai rūšiai.
Tyrėjai nurodė, jog visos aukštutinės fermentacijos Saccharomyces cerevisiae mielių rūšys labai panašios savo DNR struktūra, bet Jovarų kaimo mielių DNR neatitiko nė vieno duomenų bazėje saugomo pavyzdžio.
Gamintojai rikiuojasi į eilę
Dabar Lietuvoje saugomos geografinės nuorodos ženklą turi du gaminiai. Tai Audronės ir Kazio Žilių ekologiniame ūkyje kemšamas lietuviškas skilandis bei bendrovės „Žemaitijos pienas“ sukamas žemaitiškas kastinys.
Šiam ženklui gauti dokumentus jau yra parengę dar trys gamintojai: be A.Udrienės, tai yra „Žemaitijos pienas“ su sūriu „Džiugas“ ir kepėja Nijolė Šakočienė su savo šakočiu.
Pasirodo, šakotis šakočiui nelygu. Kepant N.Šakočienės šakotį naudojamos tik tradicinės, natūralios žaliavos: vištų kiaušiniai, sviestas, grietinė arba grietinėlė, cukrus, girnomis malti kviečių miltai.
Be to, šakotis kepamas prieš tradicinėje krosnyje degančią karštą ugnį ir formuojamas rankomis.
Geografinei nuorodai įtakos turi tai, kad N.Šakočienės prosenelė XIX amžiaus pabaigoje receptą gavo iš savo – Skaisgirių parapijos (Kėdainių r.) bažnyčios klebono šeimininkės.
Sūris „Džiugas“ taip pat turi savo geografinę kilmę – gamyba vykdoma Telšių miesto seniūnijoje.
Istoriškai Lietuvoje buvo spaudžiami varškės sūriai, o Žemaitijoje šeimininkės mokėjo gaminti ir fermentinius sūrius.
Jiems naudojo sudžiovintą veršiuko skrandį.
Vienai keturis kilogramus sveriančiai sūrio galvai reikia net 60 litrų ganiavos laikotarpio karvių pieno, kuris lemia sūrių juslinius rodiklius.
Saugo gamintojų intelektinę nuosavybę
Rolandas Valatkevičius
Žemės ūkio ministerijos Maisto pramonės ir kokybės skyriaus vyriausiasis specialistas
„Yra septyni lietuviški produktai, kurie turi kurią nors iš trijų saugomą nuorodų, – saugomos kilmės vietos, saugomos geografinės nuorodos ar garantuoto tradicinio gaminio.
Toks ženklinimas didina vartotojų susidomėjimą produktu, nes suteikia tam tikrą garantiją. Jis parodo, kad gaminys yra susijęs su tam tikru regionu. Taip, kaip italai turi savo Parmos kumpį ar mocarelos sūrį, taip lietuviai – Seinų-Lazdijų krašto medų, lietuvišką varškės sūrį, „Liliputo“ sūrį, Daujėnų duoną, lietuvišką skilandį, žemaitišką kastinį ir Stakliškių midų.
Tokių produktų gamyba glaudžiai susijusi su geografine vieta, nes įtakos tam turi dirvožemis, klimato sąlygos, kiti veiksniai. Pavyzdžiui, „Liliputas“ gaminamas tik Lukšių pieninėje, Jurbarko rajono Belvederio kaime, nes tik ten įmonės rūsiuose auga speciali pelėsio rūšis.
Abi su vietove susijusios nuorodos saugo gaminių intelektinę nuosavybę.
Kiti gamintojai negali panašiai pavadinti produktų, o ši apsauga galioja visoje ES bei trečiosiose šalyse, su kuriomis sudarytos sutartys.
Nors paraiškų svarstymo ir registravimo procedūros Europos Komisijoje yra ilgos, gamintojams visa tai nekainuoja. Lėšų tam skiriama pagal Kaimo plėtros programą.“
