Ir kraipė pečiais, – esą, prie ko čia tas kiaulių maras?
Latviai prisivežė į Vokietiją ir konservų iš šernienos. Tačiau lietuvių stende šiemet – jokios mėsos. Tik simbolis – puselė į vakuumą įsprausto skilandžio, priglausto lentynoje prie duonos kepalo.
Net ir „Bernelių užeiga“, kasmet maitinanti parodos lankytojus troškintais kopūstais, rūkytomis karkomis ir cepelinais, šį kartą nesusivežė milžiniškų keptuvių.
Nes kiaulienos iš Lietuvos atsivežti buvo nevalia – tai šiemet uždraudė parodos organizatoriai, bijodami, kad per maisto likučius nepatektų į šalį afrikinio kiaulių maro užkratas. Nors tai – tik teorinė galimybė, baimės akys yra plačios.
Taigi „Bernelių užeiga“, maitinanti tradiciniais lietuviškais – tautinio paveldo patiekalais, šį kartą jų pagamins maisto gerokai mažiau, bet iš kiaulienos, pirktos Vokietijoje.
Paskutinės minutės sprendimas
„Turite duonos su kmynais? Būtinai grįšiu vakarop nusipirkti duonos“, – į savo šalies stendą skubantis lenkas stabtelėjo prie Radviliškių kaimo kepyklos.
Ir gavęs jos savininkės Audronės Kisielienės pažadą, kad duonos jam tikrai liks, nuskubėjo pas saviškius, dar tarstelėjęs, jog tai – ne duona, bet „bomba“.
„Paskutinę akimirką apsisprendėme – neišsižadėjome parodos. Vis dėlto sunku įsivaizduoti Lietuvos stendą be duonos – tai juk mūsų vienybės simbolis. Viskas su ja gerai, bet net dešimčiai dienų tenka atsitraukti nuo darbo“, – pratarė A.Kisielienė, parodoje besidarbuojanti su anūku Vidmantu Kisieliu.
Pelno tokiose parodose nebūna – pavyksta bent jau padengti išlaidas. O ir Panvėžio savivaldybė, pasak kepėjos, remia smulkųjį verslą ir motyvuoja „rodytis“: garsinti Lietuvą.
Kuri duona jos pačios mėgstamiausia?
„Pilno grūdo su sėklomis“, – patikino moteris. Duona – jos šeimos verslas, per 22 metus ūgtelėjęs tiek, kad jame darbuojasi kone 50 žmonių.
Užaugo per porą metų
Lietuvos ekspozicijoje surikiuoti ir medaus desertai, gaminami mažosios bendrijos „Medaus magija“. Jie sukami medų maišant su įvairiomis šaltyje džiovintomis uogomis arba vaistažolėmis, pavyzdžiui, pipirmėtėmis.
„Pernai pirmą kartą atvykau į parodą, ir vokiečiai vis klausinėjo, iš ko tai padaryta. Iš kur tokios spalvos? Pernai prekyba buvo gera – pavyko padengti kelionės išlaidas. Juo labiau kad Žemės ūkio ministerija suteikia stendą, už kurį nereikia mokėti.
Pernai per parodą sukirtome rankomis su pora Lenkijos distributorių. Jie perka mūsų produktus be etikečių, patys susipakuoja ir pardavinėja“, – sakė „Medaus magijos“ savininkas iš Šilalės 30-metis Tomas Žigaitis.
Jis pats – bitininkas, laiko 54 bičių šeimų ir iš jų sunešto medaus gamina „spalvotus“ produktus.
„Bitininkams pernykščiai metai buvo labai geri. Tačiau tai, ką suneša mūsų bitės, viską perdirbame – paprastu medumi net neprekiaujame. Produktais per metus tampa 2-3 tonos medaus“, – kalbėjo T.Žigaitis.
Jiedu su žmona Vilma gamybos ėmėsi vos prieš porą metų. O produktams jau gavo vietą „Maximos“ bei „Rimi“ prekybos tinklų parduotuvėse. Jie rikiuojami ir Vilniaus oro uoste lietuviškų gaminių lentynose.
„Vilma sukūrė gerą pakuotės dizainą, o tai – jau dalis sėkmės“, – užsiminė Tomas. Kartu su žmona jis yra baigęs vadybą Vilniaus universitete.
Tautodailininkių „užkampyje“ – permainos
Ne verbos, ne juostos, bet išskirtinio grožio rankdarbiai. Štai taip pasikeitė šiemet ir tatodailei skirtas „kampas“ Lietuvos stende. Jame nertas puošybos detales – rankšluosčiams, lentynoms, patalynei pagražinti skirtas juostas sudėliojo tautodailininkė Ramutė Kraujalienė.
„Pastaruoju metu tokiai puošybai atsirado poreikis. Žmonės perka – puošia nėriniais tai, ką turi sodybose: pagalves, paklodžių pakraščius“, – sakė R.Kraujelienė.
Lietuvoje pagrindinė prekyba tokiais dirbiniais vyksta mugėse. Viena juosta Lietuvoje kainuoja nuo 10 eurų, vokiečiai už jas lengva ranka moka brangėliau.
Juvelyrė Danutė Tikužienė į parodą atsivežė tradicinius savo gaminius – gintaro ir žalvario dirbinius.
„Vokiečių skonis pasikeitė. Anksčiau jie pirkdavo žiedus su baltu gintaru, o dabar jau dairosi skaidraus, šviesaus – klasikinio“, – patikino D.Tikužienė.
Ar negaili gintarui jie pinigų?
„Jei jau turi tikslą nusipirkti – perka. Daug važinėju po muges ir matau, kad visur yra ta pati tendencija – išsirenka žmonės tai, kas kainuoja pigiau.
Pagamintam iš žalvario žiedui – 25 eurai, su sidabru šiek tiek brangesni. Bet prekyba vyksta geriau, nei Lietuvoje. Žalvaris su gintaru – tai mano jau 20 metų darbo braižas“, – sakė D.Tikužienė.
Vokiečiams siunčia siuntinius
Tautinio paveldo ženklu pažymėtus kremus jau ne pirmą kartą parodoje eksponuoja ir šeimos įmonė „Evija ir partneriai“. Kada sekasi geriau prekiauti – per parodą ar po jos?
„Klientų kasmet pagausėja. Daug žmonių, per parodą ką nors nusipirkusių, grįžta pas mus ir kitais metais. Kiti, kartą pabandę, prisiperka daugybę produktų. Tai liudija, kad mumis pasitiki.
Pernai per parodą susipažinome su pirkėju iš Baltarusijos, dabar jis tvarko dokumentus, kad galėtų savo šalyje prekiauti“, – sakė Milda Adomaitienė.
Šios šeimos verslui – jau trisdešimt metų.
„Tai lyg Nepriklausomybės „vaikas“. Visus etapus praėjome – ir nuopolių, ir prisikėlimų. Bet tai mus maitina“, – sakė M.Adomaitienė: muzikos mokytoja, dirbanti Kauno „Vyturio“ gimnazijoje.
Jos sūnus Mantas Adomaitis – produktų gamybos vadovas, bet jam tenka ir visi pardavimo rūpesčiai. Vaistinės, parodos, mugės – tai svarbiausios jų prekybos vietos.
Tautinio paveldo ženklu paženklinti kosmetikos produktai, kurių veiklioji medžiaga yra eglės sakai, yra sukurti M.Adomatienės senelio – mokslininko.
„Nuo gegužės negalima bus prekiauti bet kokia produkcija, jei nebus saugos ataskaitos. Mes dabar ją rengiame. Ji gana brangi, nes kiekvienai sudėtinei daliai reikia atlikti mikrobiologinius tyrimus. Tačiau be to nebegalėtume prekiauti – tai Briuselio padiktuotos taisyklės“, – patikino moteris.
O poreikis juk yra nemenkas. Pasak M.Adomaičio, nėra dienos, kad nebūtų klientų skambučių, iš Vokietijos – taip pat. „Vieniems patariame laukti parodos, kitiems išsiunčiame produktų paštu“, – sakė jis.
Nuolatinę savo vietą ekspozicijoje turi „Žemaitijos pienas“, kaip ir kasmet atsivežęs „Džiugo“, „Magija“ užkandžių, sūrio dešrelių „Pik–Nik“.
O vietoj „mėsininkų“ pirmą kartą atsidūrė bendrovės „Auga Group“ atstovai, vokiečiams siūlantys ekologiškų sriubų bei pieno gėrimų.
