Auditoriai teigia, kad veiksmams, kurių iki šiol ėmėsi Komisija ir valstybės narės, siekdamos kovoti su dykumėjimu, trūksta nuoseklumo. Be to EK nėra įvertinusi, ar yra atsiradusi pažanga siekiant 2030-iesiems numatyto tikslo, kad dirvožemis neblogėtų.
Dykumėjimas apibūdina žmogaus ir su klimatu susijusius procesus, lemiančius problemas, turinčias įtakos sausoms vietovėms, pavyzdžiui, sumažėjusią maisto produktų gamybą, dirvožemio nederlingumą, žemės natūralaus atsparumo mažėjimą ir vandens kokybės sumažėjimą.
Europos klimato kaitos prognozės rodo, kad dykumėjimo rizika didėja. Pietų Europoje jau yra karštų pusdykumių, ir šis reiškinys plečiasi į šiaurę.
Dykumėjimas yra klimato kaitos pasekmė, bet taip pat ir jos priežastis: dėl dirvožemio degradacijos išmetama šiltnamio efektą sukeliančių dujų, ir mažėja nualintų dirvožemių gebėjimas išlaikyti anglies dioksidą.
Trylika ES valstybių narių pagal Jungtinių Tautų konvenciją dėl kovos su dykumėjimu yra pranešusios, kad jos yra paveiktos dykumėjimo.
2015 m. ES ir jos valstybės narės įsipareigojo siekti, kad iki 2030 m. būtų pasiekta, kad ES dirvožemis nebeblogėtų.
Auditoriai apsilankė penkiose dykumėjimo paveiktose ES valstybėse narėse: Ispanijoje, Italijoje, Kipre, Portugalijoje bei Rumunijoje ir išnagrinėjo, ar į dykumėjimo riziką ES yra veiksmingai atsižvelgiama.
Jie nustatė, kad nors dykumėjimas ir dirvožemio degradacija šiuo metu yra didėjančios grėsmės ES, Komisija neturi aiškaus tokių iššūkių vaizdo, o kovos su dykumėjimu veiksmams trūksta nuoseklumo.
„Dėl klimato kaitos ES dažnėja sausros, didėja sausringumas ir auga dykumėjimo rizika, – teigė už ataskaitą atsakingas Europos Audito Rūmų narys Phil Wynn Owen. – Dykumėjimas gali sukelti skurdą, sveikatos problemas, kylančias dėl vėjo nešiojamų dulkių, ir biologinės įvairovės mažėjimą.
Be to, tai gali turėti demografinių ir ekonominių pasekmių ir priversti žmones migruoti iš nukentėjusių vietovių.
Mes, kaip auditoriai, esame atsakingi už tai, kad būtų atkreiptas dėmesys į tokias rizikas, o tai gali daryti vis didesnį spaudimą viešiesiems biudžetams ir ES, ir nacionaliniu lygmeniu.“
Auditoriai teigia, kad ES lygmens kovos su dykumėjimu ir dirvožemio degradacija strategijos nėra. Vietoj to, yra įvairių strategijų, veiksmų planų ir išlaidų programų, kaip antai bendra žemės ūkio politika, ES miškų strategija ir ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija, kurios yra svarbios kovojant su dykumėjimu, tačiau kuriose pagrindinis dėmesys nėra jam skiriamas.
Su dykumėjimu susiję ES projektai taip pat yra išsibarstę skirtingose ES politikos srityse – kaimo plėtros, aplinkos ir klimato politikos, mokslinių tyrimų ir regionų politikos srityse. Jie gali daryti teigiamą poveikį kovojant su dykumėjimu, tačiau susirūpinimą kelia ilgalaikis jų tvarumas.
Komisija ir valstybės narės renka duomenis apie įvairius dykumėjimui ir dirvožemio degradacijai poveikį darančius veiksnius. Tačiau visapusiško dirvožemio degradacijos ES lygmeniu vertinimo nėra atlikta, ir nėra susitarta dėl metodikos, kaip tai padaryti.
Valstybių narių veiksmų koordinavimas buvo ribotas, o Komisija nepateikė praktinių gairių. Komisija nėra įvertinusi pažangos, padarytos siekiant iki 2030 m. įvykdyti dirvožemio būklės neblogėjimo pasiekimo ES įsipareigojimą.
Auditoriai rekomenduoja nustatyti metodiką, skirtą įvertinti dykumėjimo ir dirvožemio degradacijos ES mastą ir, remiantis šia metodika, analizuoti atitinkamus duomenis ir reguliariai juos pateikti.
Jie pataria įvertinti dabartinio tvaraus dirvožemio naudojimo visoje ES teisinio pagrindo tinkamumą, be kita ko, sprendžiant dykumėjimo ir dirvožemio degradacijos problemą.
Be to, reikia išsamiau paaiškinti, kaip ES įsipareigojimas dėl dirvožemio degradacijos neblogėjimo bus pasiektas iki 2030 m., ir reguliariai teikti pažangos ataskaitas.
Patariama teikti valstybėms narėms gaires dėl dirvožemio išsaugojimo ir dirvožemio būklės neblogėjimo ES pasiekimo, įskaitant gerosios patirties sklaidą.
Pravartu valstybių narių prašymu teikti joms techninę paramą, kad jos parengtų nacionalinius veiksmų planus dirvožemio būklės neblogėjimui iki 2030 m. pasiekti.
Trylika ES valstybių narių, kurios pagal Jungtinių Tautų konvenciją dėl kovos su dykumėjimu (JTKKD) yra save deklaravusios, yra: Bulgarija, Graikija, Ispanija, Kroatija, Italija, Kipras, Latvija, Vengrija, Malta, Portugalija, Rumunija, Slovėnija ir Slovakija.
