Žvilgsnis į ateitį
Konkurencingi, didelę pridėtinę vertę kuriantys, tvarūs ūkiai ir gyvybingi regionai – tokia pagrindinė vizija numatyta naujame Lietuvos kaimo plėtros ir žemės ūkio politikos baltosios knygos projekte. Tai sausokas apibūdinimas, tačiau knyga išties yra sumanymas, kaip atgaivinti kaimą.
Šiuo metu knyga dar baigiama derinti su socialiniais partneriais ir iki Naujųjų bus patvirtinta.
Taigi, pasak žemės ūkio viceministro Dariaus Liutiko, ši baltoji knyga nusako Lietuvos žemės ūkio bei kaimo plėtros viziją nuo 2020-ųjų iki 2030-ųjų. Joje numatomi ir svarbiausi kylantys iššūkiai, ir uždaviniai, ir siūlomi jų sprendimo būdai.
„Ir asmeniniame gyvenime, ir organizacijose, ir ūkio sektoriuje pravartu žinoti, kokių tikslų siekti. Baltoji knyga tai ir parodo – joje nurodytos bazinės raidos kryptys, o kartu ir didžiausi sunkumai, kuriuos reikia įveikti. Kartu su socialiniais partneriais ieškoma būdų, kaip tai padaryti, – paaiškino D.Liutikas. – Kartu norime, kad tai nebūtų dokumentas, kuris įgrūdamas į stalčių ir pamirštamas. Tikimės, kad jis bus naudojamas kuriant strateginį planą.“
Toks planas yra vienas iš privalomų dokumentų, kurį 2021–2027 metų finansinei perspektyvai turi pasirengti kiekviena ES šalis. Tai tarsi statinys, suręstas iš tų paramos priemonių, kurioms vėliau bus skiriama lėšų.
Šiuo metu knyga dar derinama su socialiniais partneriais – įvairiomis ūkininkų asociacijomis, Žemės ūkio rūmais, kaimo bendruomenių asociacijomis ir kitomis.
Reikia susigrąžinti žmones
„Profesiją besirenkantys moksleiviai, studentai, informatikai, mokslininkai, verslininkai, investuotojai turi žinoti, kad žemės ūkis yra vienas novatoriškiausių sektorių. O ūkininkams nereikia bijoti, kad inovacijos atims iš jų darbą. Tik reikės mokytis, įgyti naujų įgūdžių. Apie tai ir bus žemės ūkio baltoji knyga“, – teigė žemės ūkio ministras Giedrius Surplys.
Jo teigimu, viena svarbiausių problemų, apie kurį rašoma ir baltojoje knygoje, – kaime beveik nebeliko jaunų žmonių. Tokių, kurie jame kurtų šeimas ir dirbtų. Pavyzdžiui, nuo įstojimo į ES 2004 metais, palyginti su 2018 metais, kaimo gyventojų skaičius sumažėjo 18,5 proc., o vaikų iki 15 metų amžiaus – 38,2 proc.
„Štai todėl privalome sukurti motyvų, kad ne tik miestiečiai važiuotų į kaimą, bet ir emigrantai grįžtų į tėvynę. Finansinių galimybių susikurti sau darbo vietą kaime jau yra“, – užsiminė G.Surplys.
Būklė ir iššūkiai
Pajamos iš žemės ūkio veiklos Lietuvoje yra pragyvenimo šaltinis daugeliui kaimo regionų gyventojų, nes kaimo vietovėse trūksta kitokios veiklos alternatyvų.
Statistikos departamento duomenimis, pernai užimtumas žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje siekė 7,8 proc. Užpernai beveik 248 tūkst. kaimo gyventojų deklaravo gaunantys pajamas iš žemės ūkio visiško ir dalinio užimtumo ūkiuose.
Lietuvos kaimo vietovėse mažų ir vidutinių įmonių nuolat gausėjo. Per 2004–2017 m. laikotarpį tokių įmonių skaičius kaimo vietovėse išaugo bemaž 2 kartus – nuo 7,5 tūkst. iki 14,2 tūkst. Tačiau visa tai vyko regionuose, išsidėsčiusiuose prie didžiųjų miestų.
Tai – tik keletas signalų, kad kaimas yra apmiręs.
„Štai todėl naujausiame baltosios knygos projekte yra numatyti keturi iššūkiai.
Vienas jų – atgaivinti kaimą įpučiant jam gyvybės. O tai susiję ir su lengvesniu kaimo vietovių pasiekiamumu, ir su naujų gyventojų įkurtuvėmis, ir su verslumo, bendruomeniškumo skatinimu kaimo vietovėse ir kooperacijos didinimu“, – sakė D.Liutkus.
Kitas iššūkis – didinti ūkių konkurencingumą stiprinant ir plečiant vietinių maisto produktų rinką. Mat daugėjant maisto pasirinkimo galimybių šalies gyventojai vis daugiau vartoja maisto, pagaminto toli nuo jų gyvenamosios vietos.
Be to, šiuo metu tik labai nedidelė dalis ūkininkų, kooperatyvų ir žemės ūkio bendrovių vykdo pirminį ar antrinį savo gaminamos produkcijos perdirbimą.
„Svarbu ir tai, kad ūkiai galėtų pasinaudoti galimybėmis, kurias suteikia įvairių duomenų skaitmenizavimas, – užsiminė jis. – Kaimui reikia ir naujų technologijų, ir inovacijų, ir įvairių mokslo tyrimų.“
Trečias iššūkis yra susijęs su klimato kaita ir gebėjimu valdyti rizikas, kylančias ir dėl rinkų svyravimų, ir dėl permainingų gamtos sąlygų.
„Pagrindinės rizikos ir yra prisitaikymas prie klimato kaitos bei įvairių rinkos svyravimų. Tam reikia surasti tinkamas priemones – sukurti specialius fondus, draudimo sistemas“, – sakė D.Liutikas.
Baltojoje knygoje rašoma, kad ateityje teikiant paramą ūkiams įvairioms su klimato kaita susijusioms problemoms spręsti turi būti teikiama pirmenybė.
Parama modernioms technologijoms leistų mažinti neigiamą įtaką klimato kaitos pokyčiams, nes Lietuva yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus dėl klimato kaitą skatinančių veiksnių mažinimo, o ūkininkavimas yra viena pagrindinių veiklų sprendžiant klimato kaitos, aplinkos apsaugos ir kraštovaizdžio bei biologinės įvairovės išsaugojimo klausimus.
„Ketvirtas iššūkis yra susijęs su paties kaimo populiarinimu ir jo įvaizdžio gerinimu. Todėl svarbu kurti ir trumpąsias maisto tiekimo grandines, kad kaimas ir miestas daugiau bendradarbiautų – kad miesto žmonės galėtų tiesiai iš ūkininkų įsigyti jų užaugintų produktų bei gaminių.
Keičiant įvaizdį be dėmesio neturi likti turizmas kaimo vietovėse. Tai padėtų prikviesti į kaimą daugiau žmonių, kultūros renginiai – taip pat. Svarbu, kad kaimas nebūtų tik maisto gamybos zona, o taptų gyventi ir bendrauti patrauklia erdve“, – kalbėjo viceministras.
Jis užsiminė ir apie tai, kad per tą dešimtmetį turi nelikti pajamų skirtumo tarp miesto ir kaimo gyventojų.
Neskirstė prioritetų
„Tačiau į baltąją knygą neįrašėme prioritetų, kurie kurį nors ūkio sektorių padarytų svarbesnį už kitus. Dėmesį norime sutelkti į inovacijas ir kuo didesnės pridėtinės vertės kūrimą.
Juo labiau kad ši knyga yra ilgalaikė strategija. Todėl negalima sakyti, ką tiksliai turi auginti ar gaminti ūkininkai, nes po kelerių metų poreikiai gali pasikeisti“, – sakė D.Liutikas.
Be to, daugelis Lietuvos ūkių vykdo mišrią gamybą, plėtodami tiek gyvulininkystę, tiek augalininkystę. Tai ir turėtų būti skatinama. Be to, veiklų kombinavimas leidžia gamintojams diversifikuoti riziką ir geriau panaudoti žemės bei kapitalo išteklius.
Antra, ūkio gamybos specializaciją lemia jo turimi gamtiniai ištekliai: dirvožemio kokybė, reljefas ir kiti gamtiniai veiksniai.
Vieniems Lietuvos regionams neišvengiamai būdinga gyvulininkystė, kituose didesnį pelną generuoja javų ir rapsų auginimas, efektyvūs uogininkystės ar daržininkystės ūkiai.
Kad ir kokie būtų prioritetiniai sprendimai, ūkio subjektų svarbiausias motyvas rinktis veiklos kryptį yra gaunamas pelnas.
Dėmesys klimato kaitai – neatsitiktinis
Ūkininkavimas yra viena pagrindinių veiklų sprendžiant klimato kaitos, aplinkos apsaugos ir kraštovaizdžio bei biologinės įvairovės išsaugojimo klausimus šalyje.
Derinant verslo, sprendimų priėmėjų ir visuomenės požiūrį, galvojant apie kaimo ir žemės ūkio plėtrą reikia sutelkti dėmesį į ekonominę veiklą plėtojančių, poveikiu aplinkai, jos gerove besirūpinančių ūkininkų, bendrovių ar įstaigų perdirbėjų verslą ir organizuoti veiklą taip, kad užtikrintume ūkių ir maisto produktų gamybos tvarumą ateityje ir patenkintume visuomenės poreikius.
Taigi, svarbu didinti ūkių gyvybingumą, išnaudojant augalų, gyvūnų ir gamybos sistemų gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios ekonominės aplinkos bei klimato ir pasitelkiant sumanias technologijas vis racionaliau išnaudoti gamtos išteklius.
Taikant naujoves augalininkystės, gyvulininkystės ar mišraus ūkininkavimo srityje bei tolesnėje produkcijos grandinėje galima lengviau pereiti prie tausaus išteklių naudojimo žemės ūkio ir maisto bei pašarų tiekimo grandinėje, mažiau sunaudoti įvairių išteklių.
Svarbu įvertinti dabartinę situaciją ir numatyti veiksmus, kurie leistų nesumenkinti žemės ūkio gamybos lankstaus intensyvinimo ir konkurencingumo, išlaikyti ekosistemos balansą bei kraštovaizdžio patrauklumą, didinti veikiančių subjektų tame sektoriuje gebėjimus prisitaikyti prie išorinio ir vidinio reguliavimo.
