Interviu naujienų agentūrai ELTA viceministrė teigė, kad Lietuva yra pajėgi susitvarkyti su AKM taip, kad būtų galima turėti ir stambiuosius, ir smulkiuosius ūkius, tačiau nereikėtų šių sektorių priešinti.
„Mano manymu, dėl to, kaip šiandien dėliojasi situacija, ir su priemonių kompleksu, kurį mes turime ir kokį planuojame, tikrai esame pajėgūs Lietuvoje turėti ir smulkų, ir stambų ūkį, ir tikrai esame pajėgūs greta to susitvarkyti su afrikiniu kiaulių maru”, – kalbėjo A. Miškinienė.
– Rugpjūtį Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pristatė kelias priemones, kurios turi padėti kovoti su AKM: pasiūlė smulkiesiems ūkiams skirti 100 eurų kompensaciją už vieną paskerstą kiaulę, 1500 eurų paramą biosaugos reikalavimų užtikrinimui ir tokio pat dydžio paramą kitų ūkio gyvūnų, ne kiaulių, įsigijimui. Kaip aktyviai naudojamasi šiomis priemonėmis?
– Aktyvumas nėra toks, kokio tikėjomės, tačiau tai yra normalu, nes ne visada nauji dalykai ir nauji pasiūlymai pačiame starte turi labai didelį aktyvumą. Priemonė, skirta biologinio saugumo išlaidoms kompensuoti, sulaukė 67 paraiškų, kurių vertė yra 59 tūkst. eurų. Dėl paramos kitiems gyvūnams įsigyti buvo gauta 20 paraiškų, ir paraiškų vertė yra 22 tūkst. eurų.
Prognozavome didesnį susidomėjimą, tačiau kompensacinės priemonės pats mechanizmas nėra labai populiarus, nes aš pirma turiu įsigyti, o tada man kompensuoja. 90 proc. išlaidų kompensuojama, tai parama tikrai yra svari ir didelė, bet pirmos išlaidos yra ūkininkų.
Dėl paramos kitiems ūkiniams gyvūnams tikrai nesitikėjome, kad bus labai didelis aktyvumas dėl to, kad mūsų žmonės yra labai konservatyvūs, nelinkę keisti krypties. Situacija gyvulininkystės sektoriuje po tokios sausros šiais metais ir po praėjusių metų liūties yra tikrai labai sudėtinga, žmonėms trūksta pašaro, žaliavų. Taip greitai persiorientuoti ir turėti ne tik gyvūną, bet ir viską, ko reikia, kad juo būtų galima kokybiškai ir gerai rūpintis, yra ne pati lengviausia užduotis.
Tačiau mes vertiname rezultatus ir manome, kad tie, kurie turėjo didžiausius skaudulius, dėl šių priemonių juos susitvarkė. Dar tikrai nėra priimtas galutinis sprendimas, tarsimės su asocijuotomis struktūromis, atstovaujančiomis tiek smulkiems, tiek stambesniems ūkiams. Jeigu išgirsime, kad priemonė aktuali, kad yra poreikis, tai tikrai paraiškų rinkimą organizuosime ir kitų metų pirmame ketvirtyje.
– Kaip paaiškintumėte situaciją, kad šernų, palyginti šių ir praėjusių metų spalį, sumažėjo beveik trečdaliu, o gaišenų randama beveik dvigubai daugiau nei pernai?
– Liga yra ūmi, ji keliauja ir nepalieka sveikų ir gyvų šernų, tačiau žiūrint iš žemės ūkio sektoriaus pusės – gamta pati natūraliai kovoja su liga. Kai (AKM. – ELTA) prakeliaus per visą Lietuvą, per visą šernų populiaciją, tada neturėsime problemos ir žemės ūkio sektoriuje. Tikrai didelis kiekis gaišenų rodo, kad liga tikrai yra baisi, pikta ir šernų populiacijai mirtina. Tačiau santykinai nedidelis AKM atvejų kiekis ūkininkų valdose rodo, kad ūkininkai susigyvenę su šita liga, pakankamai gerai pasirengę ir jau turimos biologinės saugos priemonės, kurios užtikrina, kad virusas nepatektų, – yra paveikios, jų yra pakankamai. Mes tikrai dar ne vienus metus, neabejoju, turėsime šitą problemą, bet džiugina tai, kad mūsų žmonės jau moka su ja gyventi.
– Ar nemanote, jog reikėtų didinti baudas už biosaugos reikalavimų nesilaikymą? Jos dabar prasideda vos nuo 15 eurų.
– Taip, baudos yra mažos ir, mano žiniomis, jau yra pateiktas projektas dėl baudų didinimo, taip pat suteikiant daugiau įgaliojimų Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT). Pavyzdžiui, atimti teisę tam ūkio subjektui verstis gyvulininkyste, kai jis piktybiškai nesilaiko biosaugos reikalavimų, nesilaiko nustatytų veterinarijos reikalavimų, arba nustačius trūkumus piktybiškai netaiko korekcijos veiksmų ir nesprendžia problemos. Visas griežtinimo paketas keliauja į Seimą ir, neabejoju, kad bus patvirtintas.
Tačiau ne mažiau už teisinę bazę svarbus dalykas yra ūkininko sąmoningumas, nes parašyta didelė bauda lape dar nebūtinai reikš tai, kad priemonės, kurias ūkininkas turi, neliks formalios ir nebus sudėliotos tik patikrinimo metu.
– Kalbant apie stambiuosius kiaulių augintojus, ministras yra sakęs, kad kitais metais jiems skiriama parama biosaugai užtikrinti didės. Ar jau žinoma ta suma?
– Šiuo metu yra aktualizuojama nauja Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų priemonė. Lietuva jos buvo nepasitvirtinusi tada, kai startavo Kaimo plėtros programa. Tada dar nežinojome, kad tokią problemą turėsime ir ji kirs tokiu stiprumu, tad šiuo metu rengiamas priemonės aprašas, planuojamos lėšos tam, kad kiaulininkystės, paukštininkystės ir kiti ūkiai galėtų pagal tą priemonę pateikti paraiškas ir pasinaudoti parama užtikrinant biologinės saugos priemones.
Planuojame, kad tos priemonės aprašo pakeitimas bus Europos Komisijai (EK) pateiktas kitų metų sausio mėnesį, pritarimo tikimės kovo-balandžio mėnesį. Artėjant kitų metų AKM pikui, šiltajam sezonui, neabejojame, kad būsime ją aktualizavę, ir stambieji kiaulininkystės ūkiai galės atsinaujinti, įdiegti naujas, galbūt pažangesnes biologinio saugumo priemones. Noriu pabrėžti, kad šiandien visi Lietuvos ūkiai stambieji yra patikrinti po keletą kartų, ir šiandien jie veikia atitikdami nustatytus griežčiausius biologinio saugumo reikalavimus.
– Kai kurie stambieji kiaulių augintojai yra sakę, kad sprendimas stiprinti mažųjų ūkių saugą yra abejotinas, nes tai brangu ir vargu ar pasiteisins. Ką manote apie tokį argumentą?
– Aš manau, kad argumentas yra stiprus, tačiau šališkas. Be abejo, gerai tada, kai problemos nėra, bet šių metų rezultatai, kai krito labai stambus ūkis (rugpjūtį AKM židinys nustatytas „Idavang“ priklausančiame kiaulininkystės komplekse. – ELTA), rodo, kad AKM nesirenka. Jis ateina ir pas didelį, ir pas mažą. Visiškai eliminavę smulkiąją kiaulininkystę Lietuvoje, kai ji pas mus labai stipriai išreikšta ir reikalinga, tikrai visų AKM problemų neišspręsime.
– Kiek griežti turėtų būti biosaugos reikalavimai? Turbūt ne visi žmonės turi dušus savo namuose, ar realu iš jų reikalauti juos turėti tvartuose?
– Man atrodo, kad bet kokios priemonės turėtų būti proporcingos grėsmės lygiui. Galima palyginti žmonių, transporto ir pašarų judėjimą dideliame ūkyje, kuris vykdo prekybą su tuo, kokia grėsmė išnešti virusą, užkrėsti mažame kaime, vienkiemyje, kur gyvena viena močiutė arba viena nedidelė šeima ir turi 1-2 paršiukus savo reikmėms. Tad jei mes pastatytume tokius du ūkius į vieną padėtį ir sakytume, kad reikia ir ten dušų, tvorų, dezinfekcinių kilimėlių ir panašiai, tai būtų nei racionalu, nei teisinga, nes tokio grėsmės lygio nėra.
– Ar apskritai verta taip saugoti ūkius, kuriuose laikoma 1-2 kiaulės, nors būtų pigiau mėsos įsigyti parduotuvėje ar iš kitų ūkininkų, nei išlaikyti tuos gyvūnus?
– Viena yra žmogiškasis faktorius, tradicijos, jautrumas, o visai kita yra spręsti, kaip apsimokėtų ir būtų naudinga. Be abejo, smulkioji kiaulininkystė Lietuvoje vyrauja, mes turime apie 11 tūkst. ūkių, kurie yra regionuose ir turi iki 4 kiaulių. Kiauliena yra mūsų dažniausiai vartojamas produktas iš mėsos sektoriaus. Kitas dalykas – įpareigodami žmogų atsisakyti kiaulininkystės didiname jo neužimtumą.
– Kaip jūs žiūrite į tai, kad Lietuvoje nuosekliai mažėja karvių ūkių skaičius – ar tai natūralus procesas, ar signalas, kad mažėja Lietuvos konkurencingumas pienininkystės sektoriuje?
– Tai yra natūralus procesas, vertinant tai, kad pienininkystė, mano manymu, yra viena iš sunkiausių žemės ūkio šakų. To sektoriaus problematiką ir mažėjimą lemia kelios priežastys. Tai yra labai imlus darbui sektorius, labai reikalaujantis žmogaus rankų ir prieraišumo. Be to, tai yra sektorius, kuriam reikalinga visa gamybos grandinė, pradedant pašarų baze, gamyba ir tiekimu. Kai turime dvejus iš eilės sunkius metus, tai gauti gerą, konkurencingą kainą yra tikrai labai sunku.
Šiandien tai, kad mūsų smulkiųjų augintojų yra labai daug, jie išsibarstę po visą Lietuvą, jų pieno surinkimo kaštai yra dideli, dėl to galimybė jiems mokėti Europos lygio kainą nėra didelė. Stambieji pieno augintojai turi kur kas geresnę kainą, bet smulkieji pieno augintojai turi labai nedidelę. Šiuo metu rengiamas vadinamojo pieno įstatymo, reglamentuojančio situaciją pieno sektoriuje, projektas. Iš teisinės pusės stengiamės, kad atsirastų dar didesnis skaidrumas, kad būtų konkurencingumas, aiški kainodara.
– Kalbant apie naujų eksporto rinkų paiešką, kada Lietuva galėtų tikėtis pradėti eksportuoti jautienos produktus į Kiniją?
– Sunku prognozuoti. Tie terminai yra neapibrėžti dėl to, kad tai yra verslo sandoriai ir dėl jų reikia susitarti. Aš žinau, kad tiek ministras, tiek viceministras (Venantas Griciūnas. – ELTA) daro viską, kad tokios galimybės atsirastų, tačiau tam reikia ir sutarimo verslo su kita puse, leidimų, tam tikrų saugos standartų užtikrinimo. Tai, kad mes šalyje turime AKM, šiandien tikrai nepalengvina derybų ir nesuteikia prielaidų galvoti, kad bus labai paprasta. Diskusijų yra daug, tad neabejoju, kad jeigu ne jautiena, tai galbūt kiti produktai, jeigu bus sutarimas, pasieks kinų vartotojus.
– Galėtų tai būti kviečiai?
– Augalininkystės sektorius yra vienas iš tų, kuris turi labai didelį potencialą. Aš esu optimistė ir galvoju, kad tai yra įmanoma, nes grūdai Lietuvoje yra viena iš pagrindinių eksportinių prekių, mūsų augintojai užaugina kokybiškus grūdus, jie iš kitų rinkų išsiskiria savo pridėtine verte. Jeigu mūsų šalies žemdirbių nekankintų tokios neprognozuojamos klimato sąlygos, neabejoju, kad intelektinio potencialo, technologijų ir įdirbio pažangos mūsų sektoriuje yra pakankamai tam, kad mes galėtume konkuruoti rinkoje.
– Ar jūs sutiktumėte su tuo, kad augalininkystė dabar yra patrauklesnė nei gyvulininkystė?
– Augalininkystė patrauklesnė tiems, kas startuoja veikloje, kas turi didelį kiekį žemės, tam tikrą techniką, galbūt perima tėvų ūkį. Tai yra sezoninis, labai sunkus darbas nuo sėjos iki derliaus nuėmimo, ir tam tikras tarpas yra laisvesnis. Augalininkystės sektorius yra labai patrauklus jaunimui, tai yra tas sektorius, kurį dažnai perima atžalos, retai atsisakoma, didinami plotai.
– Konservatorius Kazys Starkevičius yra sakęs, kad Vyriausybė nepaiso priešiškų Rusijos veiksmų ir pataikauja, pirkdama iš jos grūdus. Muitinės departamento duomenimis, per šių metų sausio-spalio mėnesius buvo importuota kiek daugiau nei 16 tūkst. tonų kviečių. Daugiausia importuota iš Rusijos – apie 15 tūkst., iš Baltarusijos – apie 1 tūkst.
– Yra nustatomi tam tikri kvotų dydžiai eksportui, importui, prekių judėjimui tarp trečiųjų šalių ir Lietuvos – tai, kas atkeliauja į Lietuvą, neviršija nustatytų kvotų reikalavimų. Jei augalininkystės sektorius, išauginęs grūdus, nori juos parduoti kuo brangiau, tai pašarinę dalį turintis augintojas gyvulininkystės sektoriuje nori nupirkti kuo daugiau pigesnių grūdų, tinkančių pašarui. Man atrodo, reikia elgtis su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Jei mums skauda, kad tariamai nepelnytai yra neįleidžiama mūsų šalies produkcija dėl tam tikrų politinių sprendimų, tai lygiagrečiai skauda ir kitos šalies augintojams, kada pasirenkamas toks sprendimo būdas. Mano manymu, ir ES lygiu jau yra svarstoma kvotų dydžiai, iš kur, kiek ar apskritai įvežti, ir tie sprendimai turi būti horizontalūs visos ES lygiu. Šiandien būti griežtesniems nei kitiems neturime teisinio pagrindo.
– Ar neturėtume daugiau importuoti iš Lietuvai draugiškų valstybių, pavyzdžiui, Ukrainos?
– Be abejo, siekis yra toks. Geriausia, kad mes neturėtume importuoti, bet turėtume pakankamus kiekius Lietuvoje išaugintus. Bet šiandien atsakyti, kodėl sandoris buvo daugiau Rusijos ir mažiau Ukrainos, yra sunku, reikėtų klausti tų, kurie importavo per verslo sektorių tuos grūdus. Gali būti, kad nebuvo tinkamo kiekio, arba tai labai žymiai lėmė kaina.
Kornelija Mykolaitytė
