Išdidūs ir atsargūs
Utenos rajone, Šileikių kaime, esantis elnynas – vienas iš daugybės, kuriam veislinių elnių yra pardavęs molėtiškis Audronis Glumbakas. Tad ir jo augintinio palikuoniai Šileikiuose dabar laigo už aukštos tinklo tvoros.
Pats Audronis yra Lietuvos elnių augintojų asociacijos prezidentas, o savo – Audronio elnyną maždaug prieš 15 metų įkurdino Molėtų rajone, Juodėnų kaimo teritorijoje, vėliau, bandai padidėjus, perkėlė juos į Liesėnų kaimą.
Šiuo metu kaip tik jame prasideda „krikštynų“ laikas: gegužę vienas po kito pabyra elnių mažyliai.
Eksporto nebeliko
Kazachstanas, Ukraina, Baltarusija – tai šalys, į kurias iki agresorės Rusijos sukelto karo Ukrainoje elniukai iš Lietuvos ūkininkų elnynų būdavo išgabenami toliau auginti ir veisti. Tačiau pernai viskas nutrūko.
Baltarusijoje būdavo skelbiami viešieji pirkimai: elniai iš Lietuvos, paauginti aptvaruose, būdavo paleidžiami laisvai ganytis miškuose kaip laukinė fauna. Jie buvo skirti valstybiniams medžioklės plotams įveisti.
„Parduodavau savo elnius pirkėjams Ukrainoje, kur jie būdavo toliau auginami, veisiami, o paskui perkeliami į komercinės medžioklės plotus.
Tokių plotų šimtai ar net tūkstančiai hektarų aptverta ir Vakarų Europoje. Medžiotojai, sumokėję pinigus už leidimą, įsigyja ir galimybę juose sumedžioti ypač gražių elnių – šių grakščių žvėrių ragai yra sėkmingos medžioklės trofėjus“, – paaiškino A.Glumbakas.
Į Ukrainą eksportuojamų žvėrių kainos svyruodavo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų – viską nulemdavo veislinių patinų savybės.
Vertingiausi – ragai
„Visa elnio vertė yra raguose. Nors elniena yra kokybiška, gerų maistinių savybių turinti mėsa, vis dėlto šio žvėries kainą nulemia būtent ragų grožis“, – sakė augintojas.
Elniai ragus meta kasmet, tik ne visi jie yra trofėjiniai: ragų kokybė priklauso nuo genų, pašarų ir gyvenimo sąlygų. Brandaus gero elnio ragai sveria 10 ir daugiau kilogramų, o išskirtinių – ir apie 20 kilogramų.
Ūkininkai ragus parduoda – yra įmonių, kurios juos superka perdirbti ir eksportuoja į Pietryčių Aziją.
Ten iš ragų gaminami ne tik papuošalai: perdirbti jie naudojami medicinoje, veterinarijoje arba kaip specialūs papildai dedami į pašarus.
Pastaruoju metu už kilogramą mestinių, perdirbti skirtų ragų mokama apie 20 eurų, o išskirtinio grožio trofėjinių elnio ragų pora gali kainuoti kelis tūkstančius eurų.
Nėra mėsos perdirbėjų
Lietuvoje nėra stambios įmonės, kuri supirktų ūkininkų užaugintus elnius ir imtųsi gaminti elnienos produktus. Tai kol kas daro tik pavieniai ūkininkai.
Pavyzdžiui, elnienos galima įsigyti už skerdienos kilogramą mokant po 7,5 euro. Jos, kaip ir elnienos dešrų bei konservų, siūlo Šiaulių rajone esantis Elnių ūkis.
Maždaug 17 eurų už smulkintos elnienos kilogramą – tiek prašoma užsakymų svetainėje pilnaspuodas.lt.
Elnieną šiems prekeiviams tiekia Joniškio rajone ūkininkaujantis Sigitas Petraitis, auginantis apie 3 tūkst. tauriųjų elnių.
Šiuo metu ir kai kurie prekybos tinklai savo asortimente turi gaminių iš elnienos, pavyzdžiui, kepti skirtų dešrelių ar marinuotų pjausnių. Juos tiekia Latvijoje esanti gaminių iš žvėrienos įmonė. Nors elnius auginančių ūkių mūsų šalyje yra apie 600, stambesnių žvėrienos perdirbėjų dar neatsirado, tad kiekvienas augintojas sukasi, kaip pats išmano.
„Latviai turi savo įmonę „Baltic Wild“, perdirbančią būtent elnieną, Lietuvoje tai – tuščia niša. Tarpusavyje padiskutuojame, bet patys nesiimsime steigti ir statyti mėsos perdirbimo įmonės.
Elnienos poreikis didėja, daug produkcijos atgabenama netgi iš Naujosios Zelandijos, kur elnininkystė stipriai išplėtota“, – svarstė A.Glumbakas.
Tinka nederlinga žemė
Taigi elnių eksporto nebeliko, skerdienos perdirbimu ir pardavimu kol kas užsiima tiktai smulkieji verslininkai. Tad kas skatina ūkininkus auginti tauriuosius elnius?
Pasak Audronio, tam yra keletas priežasčių.
Viena jų – žmonės žavisi šiais gražiais gyvūnais ir jų auginimas yra pomėgis. Kita – nederlingos žemės, apžėlusios brūzgynais, netinka augalininkystei, užtat puikiai tinka elnių ganykloms.
Be to, smulkieji ūkiai gali gauti ES finansinę paramą elnynams kurti. Jos dydis siekia 15 tūkst. eurų ir yra finansuojamos visos (100 proc.) tinkamos išlaidos.
„Aš pats pirmiausia įsigijau kelis danielius, o po to – ir tris tauriuosius elnius, kurių auginimas buvo pomėgis. Pomėgiu tai ir išliko, bet kartu man tai duoda ir ekonominės naudos – parduodu juos tolesniam veisimui.
Eksporto į Ukrainą neliko, tačiau Lietuvoje daugėja šių tauriųjų žvėrių augintojų.
Be to ir mes, senieji augintojai, prekiaujame jais tarpusavyje. Būtina bandose atnaujinti veislinius patinus, kad nebūtų jose kraujomaišos“, – kalbėjo Audronis.
Anksčiau savo ūkį jis buvo sertifikavęs kaip ekologinį, tačiau vėliau šio rūpesčio išsižadėjo, – elnių augintojai buvo išbraukti iš ekologinių ūkių sąrašo, tad nebeliko už šiuos gyvūnus ir papildomų išmokų.
O ar pačiam Audroniui neįkyrėja elnyno lankytojai, atvykstantys į pailsėti į Molėtų apylonkes?
„Vieni atvykusieji tik pasigroži gyvūnais per tvorą, kiti – ima klausinėti. Jeigu kam nors rūpi – jeigu kas nors jais domisi, mielai viską apie elnius papasakoju. Man patinka pasidalinti informacija, kurią turiu“, – patikino Audronis.
Juk ir jis pats ne iš vadovėlių viską išmoko, bet keliaudamas – lankydamas senuosius elnynus Lietuvoje, taip pat – Lenkijoje, Latvijoje, Ispanijoje, Anglijoje. Taip jis sukaupė žinių, kaip žvėris šerti, kaip prižiūrėti, kokius aptvarus iškelti.
Ir dar: pradėjęs auginti elnius jis išsižadėjo medžioklių. Tiesiog neįmanoma taikytis į gyvūnus, kuriuos myli.
