„Tuo metu, kai turėjome pieno ūkį, dažnai apimdavo neviltis. Galvodavau, kad Pravieniškės nuo mūsų kaimo – netoli, per mišką tereikėtų pereini. Ten ir stogas veltui virš galvos, ir šiluma, ir maistas. O su karvėmis juk vienas vargas.
Būta, prieš kelerius metus grįžome iš kelionės su pažįstamais ūkininkais. Lėktuvas Vilniuje nusileido apie 4 valandą ryto. Aš grįžęs namo – į lovą, o mano bendrakeleivis – į fermą pas karves. Tokia juk būdavo ir mano kasdienybė“, – pratarė Vitas.
Išsižadėjo to, ką sukūrė
V.Kučiauskas, būdamas agronomas, nepuolė į grūdininkystę – pieno ūkį pradėjo kurti 1995-aisiais, ir, pirkdamas iš žmonių telyčias, pamažu subūrė bandą tikėdamas, kad bus karvių, bus ir pieno, bus ir pajamų.
„Klydau, – patikino jis. – Nes ūkininkas ir tada likdavo, ir dabar lieka paskutinis visoje grandinėje nuo ūkio iki stalo. Niekas nepasikeitė per pastarąjį dešimtmetį.
Iki 2012-ųjų melžiau apie šimtą karvių. Bet kartą, netekęs kantrybės, paprašiau pienovežio vairuotojo, kad kitą dieną pas mane jis nebevažiuotų. Ūkis nešė vien nuostolius.
Taigi geras, pieningas holšteinų veislės karves išpardaviau žmonėms, o prastesnes, kurios duodavo mažiau pieno, pasilikau.
Išardžiau visas melžimo aikšteles, kad tik atsispirčiau pagundai – kad tik vėl nepradėčiau visko iš naujo.
Nusipirkau kilmingą – šarolė veislės bulių Prancūzijoje, ir taip pamažu perėjau prie mėsinių galvijų ūkio. Techniką pašarams gaminti juk visą turėjome, nieko papildomo nereikėjo pirkti“.
Dabar V.Kučiausko ūkyje šieną rupšnoja mišrūnai, o sūnaus Egidijaus bei vienos iš dukterų ūkyje – grynaveisliai šarolė bei limuzinų veislės gyvuliai.
„Man paprasčiau auginti mišrūnus. Parduodamas iki metų užaugintą buliuką ar telyčaitę gaunu šiek tiek mažiau pinigų, nei gaučiau už grynaveislį. Kainų skirtumas – nedidelis, o rūpesčių gerokai mažiau“, – paaiškino jis.
Tėvynė – Prancūzijoje
Pasak Vito, jis pats, važinėdamas po Prancūzijos ūkius, padėjo sūnui supirkti šarolė veislės galvijų bandą.
„Sukardavome po kelis šimtus kilometrų nuo vieno ūkio prie kito, kad nupirktume juose po kelias telyčias. Taip įsigijome ten jų 31, ir dar veislinį bulių.
Kaip tik tuo metu buvo skiriama paramos veisliniams galvijams įsigyti. Nebuvo paprasta, nes reikėjo žiūrėti, kad jie būtų grynakraujai – kad turėtų kilmės knygas.
Grynaveisliai buliai ir tada, ir dabar yra brangūs. Aš už savąjį dvimetį bulių anuomet, 2012-aisiais, mokėjau 12 tūkst. litų, dabar geri buliai kainuoja apie 2,5–3 tūkst. eurų“, – kalbėjo Vitas.
Supirkimo kainų iššūkiai
Paprastai kiekvieną lapkritį, kai banda iš ganyklų pargenama į tvartus, metų amžiaus veršeliai atskiriami nuo karvių žindenių ir parduodami galvijus superkančioms įmonėms.
„Bet pernai rudenį veršelių supirkimo kaina, užuot padidėjusi, tik dar labiau sumenko. Nepardaviau nė vieno veršelio, visus auginu toliau.
Nutariau, kad telyčaitės telieka bandoje, o buliukus auginsiu tol, kol jie užaugs – kol svers po 700–800 kg, ir tik tada parduosiu“, – kalbėjo vyras.
Anksčiau už veršelio gyvo svorio kilogramą buvo mokama 2,5–2,6 euro, o rudenį supirkimo kaina smuktelėjo iki 2,4 euro.
„Dyzelino kaina pernai padidėjo triskart, detalės technikai taip pat labai smarkiai pabrango. Taigi reikėjo skaičiuoti ir galvoti, ką daryti.
Gerai, kad ūkio gyvybę palaiko subsidijos – išmokos ir už pasėlius, ir už galvijus. Tai – pelnas, kurį galima investuoti, todėl ir ūkininkauti yra drąsiau. Būna, spalį prasideda išmokų mokėjimas, tada grąžinu skolas ir judame toliau“, – sakė V.Kučiauskas.
Moka ir pasidžiaugti
Jo ūkyje šiuo metu yra apie 250 hektarų žemės, du trečdaliai jos skiriama javams. Kadangi ūkis – ekologinis, jame užauginti grūdai Lietuvoje neužsibūna. Juos superkančios įmonės netrunka jų išgabenti į Vokietiją ar Italiją.
„Auginau ir spelta veislės kviečių, ir avižų. Už javų toną rudenį buvo mokama 350 eurų, bet visų nepardaviau, nes buvo prižadėta juos vėliau nupirkti. Bet to nepadarė, kaip buvo planuota, o belaukiant grūdų kaina smarkiai nukrito. Dabar vietoj 350 tenka parduoti po 250 eurų už toną“, – kartėlio neslėpė ūkininkas.
Tačiau mokėdamas skaičiuoti jis moka ir pasidžiaugti.
Juk kartu su tėvu nuo mažens dirbdamas sūnus Egidijus turi savo ūkį, savo ūkiuose darbuojasi ir dukrų Kristinos bei Astos šeimos. Išskyrus vieną ūkį, kiti rys augina mėsinius galvijus. Taigi iš „vienos šaknies“ išaugo keturi savarankiški ūkiai.
„Technikos man pakanka, traktoriai – apynaujai, vos 4–5 metų senumo. Nesu jaunuolis – visko man jau gana, ir plėsti ūkio nesiruošiu“, – patikino jis.
O gal taip ūkininkaudamas jis pamėgo ir jautienos kepsnius?
„Savo gyvulių neskerdžiu, – atsakė akimirksnius. – Jautienos kepsnį valgiau tik Prancūzijoje pas ūkininką tuo metu, kai joje pirkome sūnui telyčias.“
