Škotiškas pirkinys
Didžiuliai smailūs ragai išlenda iš už kalvos, po to pasirodo ir milžiniškos galvos. Kokio dydžio tai gyvuliai, jei pirmasis pasimatymas su jais taip sutrikdo?
Iš tiesų jie – milžiniški, ir ne tik didžiaragiai, bet ir ilgaplaukiai. Tai hailendai – škotiškos veislės galvijai, kuriems ši žiema Dzūkijoje, Arminų I kaime, bus trečioji.
Anksčiau jie ganėsi ūkininko laukuose ties Klaipėda, o dabar juos, bevaikštančius Gudelių ežero pakrante netoli Luksnėnų, gausi keturiasdešimtmečių Kristinos ir Evaldo šeimyna kasdien kalbina dzūkiškai.
Uogas iškeitė į gyvulius
K. ir E.Petraičiai save vadina smulkiaisiais ūkininkais. Gyvenimą emigracijoje Vokietijoje prieš 11 metų jie iškeitė į nelengvą, bet širdžiai mielą darbą gimtinėje.
Į Vokietiją jie išvyko neturėdami nė dvidešimties metų ir ten dešimtmetį dirbo turizmo srityje – nuomodavo būstus per booking.com sistemą.
„2011-ųjų vasarą, susilaukę kūdikio, grįžome į Lietuvą ilgesnių atostogų.
Mums čia taip patiko, kad atgal į Vokietiją net nebevykome“, – pasakojo K.Petraitė.
Pasak jos, lėšos, kurias juodu su vyru buvo užsidirbę Vokietijoje, padėjo įsikurti Arminų I kaime. Jie atsinaujino seną Evaldo giminaičių sodybą ir ėmėsi žemės ūkio darbų.
„Auginome mūsų mažėlį, kūrėmės pamažu ir svarstėme, ką galėtume nuveikti kaime. Turėjome savo žemės – apie 12 hektarų.
Pirmiausia suskatome prie namų auginti braškes, avietes, gervuoges, vėliau – ir smidrus ir visa tai pardavinėdavome turgavietėse.
Bet ką daryti su 10 hektarų pievų, kurių net neįmanoma nušienauti, nes tai buvo statūs paežerės šlaitai?
Gal imtis avių, kad jos nuskabytų žolę? Bet tuomet reikėtų statyti tvartus – reikėtų didelių investicijų“, – kalbėjo Kristina.
Nupirko visą bandą
Pasak K.Petraitės, viską nulėmė atsitiktinumas. Vienoje feisbuko paskyroje ji pamatė hailendų veislės galvijus, paskaitė apie jų savybes bei priežiūrą ir nuo tada nebegalėjo išmesti iš galvos minties, kad šie gyvuliai yra būtent tai, ko jiems reikia.
Su vyru juodu aplankė keletą hailendų ūkių ir dar labiau jais susižavėjo. Nes šie mėsinių veislės galvijai yra nereiklūs, jiems nereikia ne tik tvartų, bet ir pastogės ganyklose. Jie gali savarankiškai gyventi, taigi galima išvažiuoti iš namų kad ir ilgesniam laikui, iš anksto parūpinus pilnas girdyklas vandens bei pašarų.
„Baigėme ūkininkų kursus, o tada pradėjome ieškoti parduodamų hailendų lietuvių ūkiuose. Kaip tik tuo metu netoli Klaipėdos įsikūręs ūkininkas nutarė parduoti visą jų bandą. Taip mes įsigijome 10 veislinių karvių ir bulių Ernį“, – pasakojo K.Petraitė.
Įsigydama bandą šeima pasinaudojo smulkiajam ūkiui teikiama parama. „Gavome 15 tūkst. eurų ir tiek mums pakako“, – sakė ūkininkė.
Nors tai mėsinių veislės gyvuliai, K. ir E.Petraičiai juos augina ne skerdimui, o tolesniam veisimui – kitiems ūkininkams parduoda ir telyčaites, ir buliukus.
Puošia kraštovaizdį
Šlaitas ties Gudelių ežeru yra tarsi specialiai hailendams pritaikyta ganykla, kuri siekia patį ežerą. Tame krašte nėra maudyklų, tad gyvuliai per vasaros karščius jame netrikdomi mirksta, kol atsivėsina.
Lietingas, apsiniaukęs rudens oras jiems idealiausias, kaip ir gilios, sniegingos žiemos.
Be to, romūs, neagresyvūs galvijai traukte traukia žmones, tad ne vienas prašalaitis, riedėdamas automobiliu pro gamyklą, sustoja į juos paganyti akių. Šie didingi hailendai yra kalvotos vietovės puošmena.
Petraičių vaikai irgi nuolat lekia prie gyvulių. Net ir jauniausia iš trijų atžalų penkiametė mergaitė be baimės per aptvarą tiesia ranką su batono gabalu. Batonas, kaip ir obuoliai, – šių galvijų gardėsiai.
Globoja kitų vaikus
Ar įmanoma vien tik iš gyvulių pragyventi kaime?
Pasak Kristinos, veislininkystės ūkis – kol kas papildoma veikla, nes tiek, kiek uždirbama pardavus prieauglį, tenka išleisti pašarams. O jų tenka pirkti iš stambesnių ūkių, nes visa turima žemė yra nuganoma.
„Svarstome, kad būtų prasminga ūkyje organizuoti kokias nors šventes vaikams ar į ekskursijas pakviesti mokyklas.
Ko gero, ateityje tai ir darysime“, – sakė K.Petraitė.
Yra ir dar viena ypač svarbi veikla, kurios ėmėsi Petraičių šeima ir kuriai jie skiria daug dėmesio.
Abu su vyru jie baigė specialius kursus ir jau ketverius metus yra vadinamieji budintys globėjai – rūpinasi keturiais vaikais iš sudėtingų šeimų.
Dvi jų globojamos mergaitės šiemet baigs vidurinę mokyklą, vienas berniukų – dešimtokas, o kitas rudenį pradėjo mokytis profesinėje mokykloje.
„Anuomet, baigusi mokyklą, mokslų nesureikšminau.
Bandžiau tapti grožio specialiste, tačiau netrukus supratau, kad tai – ne man. O dabar mokausi. Man reikia daugiau žinių, nes ateityje norėčiau dirbti socialinį darbą“, – atviravo Kristina.
