O kita rūšis – alksnialapė medlievą – laikoma labai perspektyvia uogine kultūra. Mūsų krašte pusiau pamirštas ir paprastasis šermukšnis.
Jo gentyje priskaičiuojama nuo 85 iki 200 rūšių. Paplitęs Eurazijos regione. Tai medžiai iki 10–15 m aukščio, retai – iki 20 m, o ypač retai – iki 25–28 m. Kodėl taip akcentavau aukštį, paaiškės vėliau. Tai dekoratyvinis, maistinis, vaistinis mūsų protėvių garbintas ir mistifikuotas floros atstovas. Lietuvoje auga tik viena savaiminė rūšis – paprastasis šermukšnis ir dvi introdukuotos rūšys – miltingasis ir švedinis šermukšniai bei daugybė rūšių kolekciniuose sklypuose.
Labiausiai sodininkų vertinami sodiniai kultūriniai šermukšniai, kurie brandina mažai karčius, saldžius vaisius. Reikia priminti skaitytojams, kad tai ne uogos, o maži obuoliukai. Šermukšnių vaisiai yra vertingi savo maistinėmis gydomosiomis savybėmis. Iš šermukšnio vaisių galima pasigaminti kompotų (su obuolių sultimis), kisielių, sirupų, drebučių, džemų, uogienių, marmeladų, saldainių, jie net rauginami kaip agurkai. Saldžiuose kultūrinių veislių vaisiuose cukrus siekia nuo 5,1 iki 7,1 proc.
Kokių gydomųjų savybių turi vaisiai? Esanti parasorbininė rūgštis veikia kaip natūralus antibiotikas. Šviežios sultys vartojamos hipertenzijos, aterosklerozės gydymui, kelia hemoglobino lygį kraujyje. Sirupas vartojamas kaip šlapimą skatinanti priemonė, sergant inkstų ligomis ir akmenų šalinimui iš šlapimo pūslės. Vaisiai pasižymi mikroelementų ir vitaminų gausa. Vitamino C – iki 200 mg/proc. (3 kartus daugiau nei citrinoje). Vitaminai Bc, B2, bioflavinoidų (P), retinolio (A provitamino), tokoferolio (E), filochinono (K),organinių rūgščių – iki 3,6 proc. Visų išvardintų medžiagų kiekis priklauso nuo veislės.
O dabar dėl šermukšnių aukščio. Įsigijęs sodybą Ažušilėje prie Bedugnio ežerėlio, 2005 m. vasarą, vaikščiojau po sodybos teritoriją ir artėjant lietaus debesims staiga ežerėlio pusėje trenkė galingas perkūnas. Galvojau, kad Bedugnis pakils į dangų. Po kelių dienų nusprendžiau paieškoti, į ką galėjo pataikyti žaibas, negi į vandenį. Pietiniame ežerėlio šlaite aptikau išilgai perskeltą didžiulį šermukšnį. Jo viršūnė dėl aukščio medžių apsuptyje buvo sunkiai įžiūrima. Pamatavau nulūžusio kamieno ilgį. Nustebau, kad nužingsniavau virš 30 žingsnių, o kamieną apimto vos užteko mano glėbio.
Po kelių dienų nuvirto ir likusi kamieno dalis. Esu įsitikinęs, kad tai buvo didžiausias Lietuvoje paprastojo šermukšnio medis, o gal net pasaulyje. Peržiūrėjau nemažai interneto enciklopedijos „Wikipedia“ vertimų iš užsienio kalbų, nė viename nebuvo pažymėta didesnių nei 25–28 m aukščio paprastojo šermukšnio medžių. Jei ne žaibas, ko gero, Guinnesso rekordų knygoje būtume turėję gal net šermukšnio pasaulio rekordininką pagal aukštį, kamieno apimtį ir, ko gero, pagal amžių. Būtų aplenktas ir garsusis Stelmužės ąžuolas, kuris laikomas seniausiu tik Europoje, bet pagal kai kuriuos šaltinius net nelaikomas pačiu seniausiu žemyne.
Šermukšnis laikomas didžiausią bioenergetinį lauką turinčiu medžiu. Gal todėl ir pražudė žaibas šį mohikaną, pritraukęs savo bioenergetika. Tiesa, vardijant vertingas šermukšnio vaisių savybes, nepaminėjau, kad dar iš jo gaminamas vynas. Kadaise, sovietmečiu, kurį laiką paruošos supirkdavo šermukšnio „uogas“ ir, jei neklystu, mokėjo po 40 kapeikų už kg (buvo galima nusipirkti du juodos duonos kepaliukus).
Tuo metu labai nukentėjo šermukšnynai, nes nesivarginant rinkėjai tiesiog pjaudavo medžius. Šermukšnio vaisiai keliaudavo į Anykščius vyno gamybai (mokydamasis aštuntoje klasėje, už priskintus ir priduotus šermukšnius nusipirkau dviratį, kuris tuomet kainavo apie 70 rublių – red. J. B.).
Ta proga prisimenu pusiau anekdotinį atvejį, kuris, dirbant instruktoriumi Palūšės turistinėje bazėje, gana plačiai paplito. Nuplaukus su turistais valtimis į Pakaso ež., dažnai tai būdavo pirma nakvynės vieta ir pagal tradiciją vykdavo grupės susipažinimo vakaras. Aišku, retai kada apsieidavo be alkoholinių gėrimų.
Žymiausias Lietuvos keliautojas žygeivis T.Šidiškis Kirdeikių miestelyje buvo „atradęs“ puikų vyndarystės meistrą, kuris gamino aukštos kokybės naminį vyną iš juodųjų serbentų, obuolių ir šermukšnių. Vienas iš instruktorių, grupei nupirkęs šermukšnių vyno, bet silpnai valdęs rusų kalbą, išvertė, kad tai , „šermukšniovoje vino“, o ne „riabinovoje“. Visi rusai buvo sužavėti tuo negirdėtos rūšies vynu, kol paaiškėjo, kaip tai skamba rusiškai. Nusivylimas buvo didžiulis, nes Rusijoje jo buvo sočiai (nežinia, ar jis ten populiarus ir dabartiniais laikais, gal orkai ir „besimobilizuojantys“ šauktiniai stiprinasi kitais svaigalais kare pieš Ukrainą). Taigi, šermukšniai labai vertinami ne tik Rusijoje, bet ir Latvijoje, Ukrainoje.
Šermukšnis idealus augalas hibridizacijai, išvedant naujas veisles, netgi, sakyčiau, naujas rūšis tarp skirtingų rūšinių, skirtingų genčių. Į šermukšnį galima įskiepyti iki 10 skirtingų augalų. Tobulinant šermukšnių maistines savybes, daug prisidėjo garsus rusų sodininkas I.Mičiūrinas. Jis sugebėjo sukryžminti šermukšnį su gudobele ir baltažiede šliandra. Lietuvoje dar labai mažai užveista vertingų veislių šermukšnio sodų. Galima paminėti šermukšnių augintojus iš Kamajų Vandą ir Bronių Vilučius (Rokiškio r.) ir Rimantą Stankūną (Joniškio r.).
Bene daugiausia šermukšnių rūšių bei veislių surinkta Kairėnų botaniko sode. Kolekcijoje – 60 rūšių ir 30 veislių šermukšnių. Su jais dirba Edvardas Meidus iš Vyžių kaimo, netoli Baluošo ež. turintis tėvų sodybą. Tiesa, nepaminėjau, kad selekcininkai turi išvedę nemažai ir dekoratyvinių šermukšnių, tinkančių sodybų dizainui.
