Nuobodžiauti nėra laiko
Vis dėlto ūkininkas surado laiko ir sutiko pabendrauti su laikraščio „Tėvynė“ korespondentais. Pokalbio metu knietėjo paklausti, kaip D. Tumas spėja ir neužmeta nė vienos veiklos: ūkininkavimo, krepšinio, liaudies šokių kolektyve „Smilgė“ ir darbo Panevėžio rajono savivaldybės taryboje.
„Nuobodžiauti tikrai nėra kada ir net negalvoju apie tai. Jeigu paklaustumėte, kas iš visų veiklos sričių – svarbiausia, tai pirmoje vietoje būtų ūkininkavimas, antroje vietoje – krepšinis, o toliau liaudies šokiai ir, žinoma, politika – darbas Rajono taryboje“, – sudėliojo darbų, užsiėmimų, laisvalaikio eiliškumą D. Tumas.
Vasarą šokiams laiko mažiau
Pasak jaunatviško ūkininko, per vasaros darbymetį liaudies šokius tenka pamiršti, todėl, jeigu reikia koncertuoti su liaudies šokių kolektyvu „Smilgė“, išvykas būtina sudėlioti, kad nenukentėtų darbai.
„Su liaudies šokiais vasarą sudėtingiau. Tačiau žiemą visai kitas reikalas, tik bėda, kad žiemą labai mažai festivalių organizuojama. Liaudies šokius, be manęs, „Smilgės“ šokių kolektyve šoka ir daugiau ūkininkų iš Smilgių seniūnijos, todėl vasarą nelabai galime užsiimti šokiais, o jeigu jau reikia sudalyvauti, laiką deriname iki smulkmenų, kad tik atvykus belieka sušokti ir vėl grįžti prie darbų“, – pasakoja D. Tumas ir aiškina, kaip dalyvauti teko per vasaros darbymetį praėjusioje Lietuvos dainų šventėje 2018 metais.
„Liaudies šokių braižas nesikeičia ir į repeticijas važiuoja tie, kurie gali, kuriems netrukdo ūkio darbai. Jie išsiaiškina visas šokių subtilybes, kad atvykę į šventę žinotume, ką reikia daryti, kaip šokti, kurioje vietoje suktis. Atšokę vėl grįžtame prie darbų“, – aiškino ūkininkas šokėjas.
Krepšinis – didžioji aistra
D. Tumas neslepia, kad moka prisiderinti prie šokių repeticijų ir koncertų, krepšinio treniruočių bei varžybų tvarkaraščio.
„Kita didžioji mano aistra – krepšinis. Žaidžiu seniai ir stengiuosi dalyvauti ne tik krepšinio treniruotėse, bet ir varžybose. Krepšinis man – atsipalaidavimas nuo darbų. Žmogui reikia turėti užsiėmimą, kad galėtum atitrūkti nuo darbų ir apie juos negalvoti. Vos tik paimu į rankas kamuolį, iškart persiorientuoju ir apie lauko darbus negalvoju – visas pasineriu į žaidimą. Tai pats geriausias poilsis ir minčių išvalymas po sunkių darbų“, – emocingai Donatas kalba apie savo aistras krepšiniui, liaudies šokiams.
Sodyba išlaikė pavadinimą
Ūkininkas iš Smilgių seniūnijos su šeima gyvena prosenelių sodyboje, kuri net turi savo pavadinimą – „Vanagynė“, o prie įvažiavimo į sodybą stovi koplytstulpis su vienkiemio pavadinimu.
„Nors dabar kaimas vadinasi Kiaužeriai, bet sodybą, kiek aš atsimenu, visada vadindavo Vanagyne. Anksčiau ši teritorija priklausė Šeduvos rajonui ir čia buvo Vanagynės kaimas, bet prijungus prie Panevėžio rajono, pasirodė, kad Smilgių seniūnijoje jau buvo, šiek tiek toliau, vienas Vanagynės kaimas, todėl kaimo pavadinimas keitėsi.
Kadangi tai mano prosenelių žemė, tai įamžinau koplytstulpiu, kurį išdrožė medžio skulptorius Eduardas Titas iš Miežiškių. Proseneliams priklausė per 10 ha žemių, iš kurių 3 ha buvo dirbamos“, – prisiminė sodybos istoriją D. Tumas ir sakė, kad sovietmečiu, praėjus melioracijai, šalia buvusios sodybos buvo iškeltos.
„Mūsiškė sodyba liko, mat buvo geresni sandėliai, kurie kolūkių laikais tiko grūdams laikyti. Proseneliai buvo ištremti į Sibirą ir, kai grįžo, jiems namai nebuvo grąžinti. Sodybą atsiėmėm tik 1992 metais. Iš seniausių pastatų – daržinė ir sandėlis, kurį rekonstravome ir pritaikėme dabartiniams ūkio reikalams. Gyvenamąjį namą pasistatėme, palikę senojo namo pamato fragmentus. Netinkamas senojo namo dalis sudeginome – liekanas panaudojome sukurti Baltijos keliui skirtam laužui. Gražiai apšvietėm Smilgių apylinkes“, – nestokojo prisiminimams žodžių D. Tumas.
Tęsia giminės tradicijas
Pasak ūkininko, jau ketvirta Tumų giminės karta tęsia žemdirbių tradicijas.
„Dabar ūkis jau turi 330 hektarų. Daugiausia auginame miežius, kviečius, rapsus, žirnius, o pagrindinė kultūra – pievinės miglės sėklos“, – pristatė pagrindinį verslą D. Tumas.
Keturiasdešimt šešerių metų vyro interesai neapsiriboja vien žemės ūkiu, krepšiniu ir šokiais. Jis – aktyvus visuomenininkas, Panevėžio rajono savivaldybės tarybos ir seniūnijos bendruomenės narys.
„Panevėžio rajono tarybos nario darbui irgi pakanka laiko. Įdomi veikla ir duoda naudos, nes tenka domėtis įstatymais, jų pokyčiams. Tenka daug skaityti, analizuoti. Juk negali Tarybos posėdžiui nepasiruošti. Kita vertus, kuo daugiau domiesi, tuo daugiau naudos turi. Žinios dar niekam nepakenkė“, – ramiai kalbėjo D. Tumas.
Išgirdęs klausimą, ar nesigaili pasirinkęs tokį gyvenimo kelią, porina:
„Nėra ko gailėtis. Reikia tik norėti, gerai suplanuoti ir spėsi visur. Smilgiai nėra užkampis. Netoli Panevėžys, Šeduva, o ir iki Vilniaus netoli. Netiesa, kad nėra ką veikti vienkiemyje, nedideliame miestelyje. Reikia tik turėti norą ir veiklos pakaks. Tik spėk suktis.“
