Prieš 15 metų susituokusi pora tada ir pagalvoti negalėjo, kad ūkyje augins 20 avių, o šalia namų esančiame aptvare išdidžiai vaikščios iš Pietų Amerikos kilusios egzotiškosios alpakos.
Tėvų sprendimu gyventi kaime ir auginti avis ir alpakas šiandien labiausiai džiaugiasi dvylikametis jų sūnus Aurimas: „Man atrodo, kad alpakos dar mielesnės už šuniukus ar kačiukus. Ir su jomis galima pažaisti, jomis rūpintis. Mėgstu užeiti į jų aptvarą ar tvartą, ten pabūti, jas paglostyti. Jų kailiukas labai švelnus. Švelnesnis nei avių. Labai myliu gyvūnus. Man atrodo, kad augintiniais besirūpinantys žmonės užauga geresniais žmonėmis. Labai džiaugiuosi, kad tėvai sugalvojo nusipirkti alpakas.“
Visa Gudaičių šeima laiminga, kad pasirinko gyventi kaime ir gali mėgautis gamta, tyru oru. O Jurgita mielai sutiko papasakoti ir apie jų ūkyje auginamas egzotiškąsias alpakas bei jų priežiūros ypatumus.
– Kaip jums gimė mintis nusipirkti alpakų?
– Sėdėjome kartą su vyru terasoje ir kalbėjomės. Svarstėme, kad, jeigu jau gyvename kaime, gal reikėtų imtis žemės ūkio veiklos – sodinti daržoves ar auginti kokius gyvulius? Bet abu dirbame mieste. Aš – prekybos centre „Iki“, Giedrius verčiasi individualia statybų veikla.
Taigi daug laisvo laiko neturime, reikėjo ieškoti mažiau laiko sąnaudų reikalaujančios srities. Ir tada mano brolis prasitarė socialiniuose tinkluose matęs daug informacijos apie alpakas. Jis mums ir pasiūlė jas įsigyti.
Iš pradžių buvo nedrąsu, mažai apie jas žinojome – juk čia ne zoologijos sodas… Bet kuo ilgiau apie jas skaičiau, kuo daugiau informacijos radau, tuo labiau jos mane žavėjo. Taigi pasiūliau vyrui – imkime ir nusipirkime bent dvi alpakas. Dar tiksliai nežinojome, kaip jas galėsime panaudoti savo ūkyje – ar jos bus auginamos tiesiog dėl grožio, smagumo, ar iš jų bus kokios naudos.
Sėdome į automobilį, nuvažiavome pas vienus ūkininkus, auginančius alpakas, pas kitus. Apžiūrėjome. Vyras suskubo įrengti joms aptvarą ir tvartelį, kuriame jos galėtų slėptis nuo vėjo, lietaus, sniego ar saulės. Dirbo nuo ryto iki vakaro.
Ir taip ekspromtu prieš metus įsigijome dvi gražuoles alpakas. Beje, jos abi jau laukėsi jauniklių – specialiai tokias pirkome. Smagu auginti ir rūpintis mielais egzotiškais žvėreliais.
– Alpakų auginimas mūsų krašte dar nelabai paplitęs.
– Dar prieš įsigydami alpakas, apie jas nemažai skaitėme, kalbėjome su jų augintojais. O tikroji pažintis su šiais gyvūnais prasidėjo tada, kai jau parsivežėme jas į savo ūkį.
Teko ieškoti daugiau informacijos apie jų priežiūrą, domėjausi, ką daryti su alpakų vilna. Pati mezgu, pamaniau, kad galėčiau iš alpakos vilnos numegztus savo rankdarbius ir parduoti. Bet, pasirodo, alpakų vilnos karšyklą mūsų šalyje tik vienas vyras buvo atidaręs.
Didžiųjų ūkių ūkininkai vilną iškaršti ar siūlus suverpti veža net į Vokietiją. Kiek girdėjau, tik viena Alpakų ir lamų augintojų asociacijos narė bando alpakų vilną verpti pati, mezga kojines, riešines, jomis prekiauja.
Kol kas mes auginame tik dvi alpakas. Tiesa, viena jau susilaukė jauniklio. Bet vis tiek iš jų kažkokio pelno tikėtis būtų naivu. Todėl ateityje svajojame laikyti didesnę bandą.
– Ar sunku auginti alpakas? Ar joms reikia ypatingos priežiūros?
– Ypatingos priežiūros šiems egzotiniams gyvūnams tikrai nereikia. Žmonės alpakas vadina „gyva žoliapjove“ – jos sugeba žolę nuskabyti net ir sunkiai prieinamose vietose. Beje, jos ir savo gamtinius reikalus atlieka vienoje vietoje, todėl aptvare, kuriame jos ganosi, būna švaru.
Maistui alpakos nėra labai išrankios. Vasarą jos maitinasi žole, o žiemą – kokybišku šienu. Šienainis, kuriuo galima šerti avis ar karves, jiems netinka. Visada turi būti švaraus vandens – alpakos daug geria Norint, kad alpakos būtų sveikos, reikia papildomų vitaminų, kombinuoto pašaro. Jos mėgsta morkas, bet per daug jų duoti irgi nevalia.
Kartą per metus reikia kirpti vilną, tris-keturis kartus per metus – nagus. Alpakų nagai turi būti lygiai nudildyti – ten, iš kur jos kilusios, nagus jos natūraliai nusidilina, vaikščiodamos kalnuose, o Lietuvoje tenka juos kirpti. Gali tekti padildyti ir dantis – alpakos turi tik apatinius, viršuje yra plokštelė.
Beje, Lietuvoje yra tik vienas alpakų kirpėjas. Sunku jį prisikviesti, nes jam tenka keliauti pas visoje šalyje alpakas auginančius ūkininkus.
– Kas buvo sunkiausia, kai ūkyje apsigyveno egzotiški gyvūnai?
– Pirmomis dienomis buvo baisu, kad alpakos nepabėgtų. Ir lyg tyčia, kartą gerai neuždarėme vartelių. Stoviu užsisukusi ir jaučiu, kaip kažkas bakstelėjo į nugarą. Atsisuku – ogi abi mano alpakos laisvėje… Tada jau buvo baimės, kad jų nepagausiu. Bet nieko, pačios sugrįžo į aptvarą.
Nežinios ir baimės buvo, kai šią žiemą viena alpaka atsivedė jauniklę. Juk mes dar tokie pradžiamoksliai, nelabai išmanėme apie alpakas.
Teko daug bendrauti su veterinare. Reikėjo mažąją alpakiukę pirmiausia išdžiovinti – mama, skirtingai nuo, pavyzdžiui, karvės, jos nenulaižo. Vėliau teko ją nuolat sverti, stebėti, ar priauga svorio, matuoti temperatūrą. Labai ja rūpinomės ir saugojome. Visą parą stebėjome per kameras, kaip jai sekasi, ką veikia.
Laimė, veterinarė Jurgita nuramino, kad jai galima ir vidury nakties skambinti, jei reikės pagalbos, žadėjo bet kuriuo paros metu atvažiuoti.
Alpakų jaunikliams svarbios pirmosios dvi savaitės, tada juos labai reikia saugoti. Mūsų alpakiukė gimė vasario mėnesį, kai šaltoka ir vėjuota buvo. Kad nesušaltų, reikėjo ją aprengti tokiu specialiu rūbeliu. O tuos rūbelius, kurie reikalingi vos gimusiems alpakų jaunikliams, Lietuvoje vos viena siuvėja siuva.
Tarp kitko, ir alpakų veterinarė Lietuvoje kol kas viena, ji gyvena Kaune. Labai profesionali ir maloni mergina, atsidavusi savo profesijai ir gyvūnams. Bet kuriuo paros metu galima jai paskambinti, visada atvažiuoja.
Žinoma, asociacija siekia, kad alpakų auginimas plėstųsi, kad atsirastų kuo daugiau norinčiųjų jas auginti. Tada galbūt ir alpakų priežiūros paslaugos ir galimybės plėsis.
– Ar, atsiradus alpakoms, pravertė patirtis, kurios įgijote, augindami avis?
– Avys – mano vyro Giedriaus hobis. Jos atsirado netikėtai. Vienas jo bičiulis pasiūlė laikyti avis, Giedrius juokais atsakė, kad norėtų. Šis pasiūlymo nepamiršo, ir taip atsirado pirmosios trys avys. Avytėmis rūpinasi abu mūsų šeimos vyrukai. Štai neseniai viena avis atsivedė tris jauniklius, tai vieną teko Giedriui pačiam iš buteliuko maitinti – avis nesugebėjo pati visų ėriukų išmaitinti. Deja, šių gyvūnų auginimo ypatumai labai skirtingi, todėl su alpakomis teko visko mokytis patiems.
Mes pasidalijome – aš daugiau dėmesio skiriu alpakoms, Giedrius – avytėms, o Aurimas rūpinasi visais gyvūnais ir juos labai myli.
– Kaip jūsų artimieji ir draugai priėmė sprendimą auginti alpakas?
– Tiesą sakant, iš pradžių visi važiavo jų pažiūrėti, jiems tai buvo tiesiog atrakcija. Visi buvo labai geranoriški. Pagalbą pasiūlė artimiausia kaimynė ir netoliese gyvenantys mano broliai Marius ir Justinas. Smagu, kad artimieji ir draugai palaiko mūsų sumanymą ir net ragina kuo greičiau plėsti ūkį. Tik kol kas to padaryti dar negalime.
Kai šalia namų įrengtame saugomame aptarė apsigyveno alpakos, sukaukėme ne tik artimųjų, bet ir pro šalį važiuojančių smalsuolių dėmesio. Žmonės sustodavo, grožėdavosi jomis. Juk mūsų krašte nėra daug alpakų.
Tiesa, tada tekdavo atidžiai stebėti, kad svečiai nesugalvotų mūsų augintinių pamaitinti netinkamu maistu. Joms negalima duoti nei agurkų su sėklomis, nei duonos, nerekomenduojami grūdai.
– Kuo ypatingos yra jūsų alpakos?
– Tai – labai gražus ir mielas gyvūnas. Paprastai būna labai draugiškos, net inteligentiškos. Tiesa, jei tarpusavyje nesutaria ar jei kas joms nepatinka, spjaudosi. Kartais nepasidalija lovelyje pabertais kombinuotais joms skirtais pašarais, morkomis ir apspjaudo viena kitą.
Žinoma, reaguoja į kitus gyvūnus, žmones, šunis. Jei nepatinka, kad keliuku bėga šuo, tikrai gali apspjauti. Net ir šeimininkus, kurie tuo metu jas maitina…
– Ar planuojate didesnį alpakų ūkį?
– Aš norėčiau didelės bandos. Bet žinau, kad mūsų ūkyje optimalu auginti 20 alpakų – joms reikia didelės erdvės. Tada jau galima būtų vystyti ir vilnos verslą, organizuoti edukacijas vaikams ar panaudoti alpakas gyvūnų asistuojamosios terapijos seansams.
Skaičiau, kad alpakos, kaip terapiniai gyvūnai, naudojamos nuo 1980-ųjų. Pirmiausia panaudotos Anglijoje, vėliau – Vokietijoje, Šveicarijoje, JAV, Lenkijoje ir kitose šalyse. Tokia terapija skiriama ir vaikams, ir senyvo amžiaus žmonėms.
Manau, kad tikrai labai gerai nuteikia buvimas su šiais mielais gyvūnėliais. Stebi alpakas, jų elgesį, išraiškas, paglostai, ir nusiramini, širdyje pasidaro labai gera.
