„Mano gyvenime daug žolės“, – šyptelėjo Radviliškio rajono Mažaičių kaimo ūkininkas, agronomijos mokslų daktaras J.Ruškys.
Šis žmogus puikiai išmano tai, ką daro. 1977-aisiais baigęs tuometę Žemės ūkio akademiją ir pagal paskyrimą atsidūręs kaime jis, būdamas agronomas, ėmėsi įvairių eksperimentų ir taip visam laikui pasinėrė į žolininkystę.
Maždaug prieš aštuonerius metus J.Ruškio pagalbos prireikė išskirtinėje vietoje – ant Gedimino kalno.
Kai 2013-aisiais ant jo nebeliko medžių ir po metų imta tvarkyti kalno šlaitus, ant jų buvo klojama veja, užauginta būtent J.Ruškio ūkyje. Tad kaip ji ten atsidūrė?
Teko atrinkti augalus
Pasak J.Ruškio, viskas prasidėjo nuo pašnekesių su buvusiu kolega agronomu dr. Evaldu Klimu iš Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos. Aptaręs su juo, kokia turėtų būti kalnui skirtos vejos žolių sudėtis, Jonas specialiai tam skirtas sėklas išbėrė nemenkame žemės plote.
„Statiems Gedimino kalno šlaitams tinka tik tokia veja, kuri turi skvarbų šaknyną.
Vadinasi, joje maždaug du trečdalius žolės sėklų mišinio turi sudaryti nendriniai eraičinai – ilgašakniai varpiniai augalai, nebijantys nei drėgmės, nei sausros, o jei sėjami pakelėse – ir kelininkų barstomos druskos.
Tokia veja ir buvo apklotas Gedimino kalnas.
Pastarąjį kartą maždaug hektaro plotas veja, atgabenta iš ūkio, buvo uždengtas toje vietoje, kur buvo rasti 1963–1864 metų sukilėlių palaikai“, – sakė J.Ruškys.
Palaikai 2019-aisiais buvo perlaidoti Rasų kapinėse, o buvusi kapavietė sutvarkyta 2020-aisiais.
Kainos vis dar kyla
Nacionalinis muziejus, ant kurio užgulė visos Gedimino kalno nuošliaužų bėdos, – tikrai ne vienintelis J.Ruškio klientas. Porą kartų ūkininko užauginta klojamoji veja buvo panaudota Radviliškio stadionui atnaujinti.
Gana dažnai šis ūkininkas sulaukia kraštovaizdžio specialistų skambučių. Ypač daug užsakymų užderėjo pastaraisiais metais, kai išsipūtė būsto statybų apimtis.
„Statybų daug, tad daug reikia ir klojamosios vejos. Žmonės nebenori laukti, kol prie namų sudygs pasėta žolė, jiems žalumos reikia čia ir dabar. Pakanka paruošti prie namų dirvožemį, ir kitą dieną jame jau žaliuoja veja“, – paaiškino J.Ruškys.
Ūkininkui patinka smulkieji klientai. Esą kuo didesnis pirkėjas, tuo daugiau sunkumų kyla dėl atsiskaitymo.
Pasak Jono, būdavo, kad užsakovams nugabenama 30 tūkst. kvadratinių metrų vejos, bet tenka laukti kone metus, kol pervedami pinigai. Tuo metu klientai, perkantys kelis šimtus kvadratinių metrų vejos, sumoka už ją iš karto.
Didėjant paklausai pakilo ir klojamosios vejos kainos. Prieš porą metų jos kvadratinis metras (be pridėtinės vertės mokesčio) kainavo 2,5–2,8 euro, pernai rudenį kaina jau buvo pasiekusi 3 eurus. Kol kas neaišku, kokia ji bus šįmet.
„Užpernykštį pavasarį smarkiai augalus puolė pelėsiniai grybai, ne tik žolynus, bet ir kviečius, kvietrugius, žieminius miežius, ypač pamiškėse, kur užsibuvo sniego pluta. Veja pagelto, o tokios klientams nenuveši.
Kai kam atrodo, jog žolė pati gali augti, muistosi, kad brangiai už ją tenka mokėti. Tuomet tegu patys pigiau užsiaugina“, – žodžių kišenėje neieškojo Jonas.
Konkurencija šalyje nedidelė – klojamoji veja dar auginama Senųjų Kalvelių ūkyje netoli Anykščių.
„Būna, atvažiuoja klientai pas mane ir negali mūsų vejos nepagirti. Sako, kad kilimai jų namuose prastesni nei mano velėna“, – pasidžiaugė pašnekovas.
Pernykščiai metai jam buvo dosnūs pirkėjų, bet ir vargti daug teko. Vasaros karštis viską degino, mašinos nebeįstengė vejos atriekti. Teko pievas ne tik vandeniu laistyti, bet ir dosniai augalams skirtomis medžiagomis pamaitinti.
Reikia nuolatinės priežiūros
J.Ruškio ūkyje darbai neilgam aprimsta. Žiema jau atsitraukė, o kai išeis pašalas ir žemė bei žolė atsigaus, speciali technika pradės pjaustyti pernai rugpjūtį užsėtą ir prieš žiemą spėjusį sužaliuoti 20 hektarų lauką.
„Mūsų veiklos laikas baigiasi tada, kai nebegalime atriekti vejos, – kai žemė įšąla. Yra buvę, kad prieš Kalėdas klojome velėną prie naujos vieno tinklo parduotuvės.
Ji kuo puikiausiai prigijo, nes drėgmės ir šilumos tuo metu dar pakako. Tik tada, kai temperatūra nukrinta žemiau penkių laipsnių šilumos, žolė nustoja vegetuoti“, – paaiškino Jonas.
Gerą veją užauginti nėra paprasta. Sėklas ūkininkas perka Danijoje, o jas pasėjus daiginamai vejai reikia nuolatinės priežiūros.
Gamta taip pat daro įtaką jos kokybei, todėl reikia žinoti, kada ir kaip žolei pagelbėti, kad susiformuotų stiprios šaknys.
Taigi veją reikia laiku patręšti, prireikus – palaistyti, iššukuoti, o nupjovus – dar ir erkes išsiurbti.
Svarbu ir tai, kad išpjauta ir į ritinius susukta veja būtų kuo skubiau paklojama ant dirvožemio ir palaistoma. Palikta ritinyje po paros kitos ji ima gelsti, pelyti, rūgti.
Ūkiams parūpina sėklų
Klojamosios vejos auginimas – viena J.Ruškio veiklos sričių. Kita – sertifikuotos daugiamečių žolių sėklos. Pernai ūkyje dobilais buvo apsėta maždaug 50 hektarų žemės.
Pasak Jono, dobilų sėklų tąkart buvo prikulta maždaug po 200 kilogramų iš hektaro – nedaug, nes esant palankioms gamtos sąlygoms jų pribyra dvigubai daugiau.
Ūkyje sėkloms auginama kone 100 hektarų gazoninių svidrių, kurias noriai perka Skandinavijos šalys. Be vejos ir sertifikuotų sėklų, maždaug tūkstančio hektarų ūkį maitina ir kitos kultūros – avižos, pupos, kviečiai, miežiai.
„Blaškiausi, užpernai net buvau prisodinęs 20 arų moliūgų, kurių sėklos neturi lukšto. Susidarė kone pusantros tonos sėklų, jas nupirko aliejaus spaudėjai.
Auginau ir burnočius, ežiuoles, sėklines kanapes. Buvau sumanęs melisų prisėti ekstraktams gaminti. Iš tokių augalų hektaro daugiau naudos nei iš grūdinių kultūrų. Bet sustojau, nes devyni amatai – dešimtas badas: viskam reikia specialios technikos, o būtent vejai esame ją supirkę.
Net siurblį turime, kuris nupjovus veją susiurbia erkes, kad miesto ponams nebūtų nugabenta encefalito“, – šmaikštavo Jonas.
Jis įsitikinęs, kad Lietuvos žemės ūkiui būtinos inovacijos. Ir tam turi argumentų.
„Lietuvoje iš hektaro naudmenų gaunama mažai pajamų, pavyzdžiui, Olandijoje hektarui tenkančios vidutinės pajamos siekia 13–14 tūkst. eurų, Vokietijoje – 900 eurų, pas mus – 760 eurų.
Išties atrodome kaip nevykėliai. Juk olandai turi šiltnamių, sėklinių bulvių, gėlių, o pas mus ūkininkai vis kviečius ir rapsus sėja“, – pratarė J.Ruškys.
Tvarkyti Gedimino kalną pradėjo vasarį
Gedimino kalno rytiniame šlaite šiemet kovą buvo vykdomi vasario pradžioje atsiradusios nuošliaužos likvidavimo darbai. Juos „Rekreacinė statyba“ pradėjo vasario 9 d. pagal sudarytą ekstremalių darbų vykdymo Gedimino kalne rangos sutartį.
Pirmiausia buvo išvežtas nušliaužęs gruntas iš pagrindinio tako, vėliau išvalyta nuošliaužos padaryta „žaizda“ nuo atitrūkusio paviršinio piltinio grunto.
Nuošliaužos vieta bus stabilizuojama išvalytoje vietoje paklojant atvirkštinį filtrą ir drenažą, apsuktą geotekstile, po to užpilant stambios frakcijos skalda ir ją sutvirtinant metaliniu tinklu.
Šalies simboliu tapusio Gedimino kalno būkle susirūpinta po 2016 m. įvykusių nuošliaužų, 2017-ųjų pabaigoje valstybės mastu paskelbta ekstremalioji situacija.
Per tą laiką atlikti kalno šiaurės vakarų šlaito tvarkybos darbai, įrengta vandens drenavimo sistema, tačiau pietrytinio šlaito būklė lieka kritinė, yra naujų nuošliaužų grėsmė.
Dėl kritinės būklės ir tvarkymo darbų kalnas kurį laiką buvo uždarytas lankytojams, šiuo metu į jį galima pakilti taku nuo Vilnios pusės, taip pat veikia funikulierius. Gedimino kalno tvarkybos darbus planuota baigti 2022 metų pabaigoje.
