Ūkininkas, nebijantis rodyti savo kasdienybės: kuria filmukus apie ūkininkavimo realybę

Tokį ūkininkų įvaizdį bando griauti jaunas ūkininkas iš Audronių pirmojo kaimo Petras Šiaučiūnas, gyvenantis savo proprosenelio dailininko Justino Vienožinskio sodyboje – muziejuje. Per savaitę keletą kartų Petras į internetą kelia filmukus apie savo kasdienybę ir nebijo parodyti ūkininkavimo nesėkmių.

Vykti iki ūkininko sodybos tenka gana nuošaliais keliais. Artėjant link kelionės tikslo, matome aptvertas pievas. Supratome, kad taip ūkininkas stengiasi apsaugoti sezono metu pievose besiganančias avis. Beieškant kiemo, Petras nurodo: „Sukite, kur kryžius“. Žiūrime, o čia – ir medinis kryžius bei rodyklė „Dailininko Justino Vienožinskio memorialinis muziejus 0,5“.

Muziejus ūkininkui Petrui tapęs kasdienybe, mat gyvena jis tame pačiame name. Muziejuje bandyta atkurti proprosenelio, dailininko J. Vienožinskio, gyvenusio 1886-1960, metais, buitį. Nuotraukos, dokumentai, baldai, krosnis – viskas, kaip buvę 20 amžiaus pradžioje. Tiesa, dailininko paveikslai saugomi kitur.

Gimęs Vilniuje, senelių paskatintas, susidomėjo ūkininkavimu

Petras Šiaučiūnas, ūkyje gyvenantis jau apie 12 metų, pasakoja, kad gimė Vilniuje, po to su šeima persikraustė į Zarasus, tačiau kiekvieną savaitgalį jis, būdamas dar vaikas, su mama vykdavęs į sodybą, beveik vienkiemį, esantį Audronių kaime, kur gyveno seneliai.

Galutinai apsigyventi tinkamoje ūkininkavimui sodyboje Petras nusprendęs po studentavimo Utenos kolegijoje, kur mokėsi aplinkosaugos ir ekologijos.

Iš pradžių seneliai jį įdarbino traktoriaus vairuotoju. Tuo metu patys seneliai čia bandė ūkininkauti, tačiau, kaip Petras sako, gana mėgėjiškai. Pirmoji senelių dovana anūkui, susijusi su ūkininkavimu, buvo 16 metų gimtadienio proga padovanotos trys avys bei avinas. Anot Petro, iš pradžių tokia dovana nenudžiugino, o dabar sako į tai žiūrintis jau kitaip ir džiaugiasi tokiu senelių paskatinimu ūkininkauti.

Buvę taip, kad prieš studijas galvojęs dirbti aplinkosaugininku. Po studijų įsidarbinęs Žemės ūkio konsultavimo tarnyboje bei pardavėju – konsultantu „Senukuose“, bet pamatęs, kad negali dirbti kažkam kitam, ne sau.

Tuomet Petras nusprendė imtis ūkininkavimo – dėjo dideles investicijas, rašė projektus, tačiau pradžia buvo labai sunki. Kaip sako Petras, „nesisekdavo, viskas lūždavo.“ Tada jaunasis ūkininkas nusprendė neklausyti kitų patarimų ir daryti taip, kaip jam pačiam atrodo esant reikalinga. Tada ir pradėjo sektis.

Šiuo metu Petras Šiaučiūnas ūkyje šeimininkauja vienas, kartais padėti iš Zarasų rajono atvažiuoja mama. Beveik visus ūkio darbus vyras nudirba pats, nes samdyti žmones gaunamų lėšų nepakanka. Ūkininkas valdo 200 ha žemės plotą, tik 30 ha yra nuosavos žemės, kita dalis – nuomojama. Ūkis yra mišrus – Petras užsiima tiek augalininkyste, tiek gyvulininkyste.

Pasak jo, toks ir turi būti ūkis, kad ūkininkas galėtų pats užauginti gyvuliams pašarus. Yra laukų, kurie netinkami javams auginti, todėl ten ganosi avys. Petras augina apie 500 mišrios veislės avių. Veislė – Lietuvos juodgalvės, maišytos su tekseliais. Tai – mėsinė avių veislė, labai paklausi užsienyje. Pernai, pasak Petro, jis rinkosi net iš penkių pirkėjų. Avys gyvos eksportuojamos į Vokietiją.

Šios mišrūnės atsparios ligoms, geriau auga, turi daugiau mėsos, negu kaulų. Javus Petras augina labai įvairius. Tai ir rapsai, ir kviečiai, kvietrugiai, avižos, kukurūzai... Negalima auginti tik vienos rūšies javų, nes reikia vykdyti sėjomainas. Vienais metais vieni javai geriau auga, kitais – kiti. Kaip sako Petras, gaunasi kaip su loterijos bilietukais, kad vienur išloši, kitur praloši.

„Vienas visus darbus darau. Ištisai dirbu. Tik penkis kartus per metus išvažiuoju į ralį. Man pačiam nelieka pinigų atlyginimui susimokėti, todėl neišgaliu žmogaus nusisamdyti. Dažniausiai nusisamdžius darbuotojus, galima turėti daugiau nuostolio nei naudos, nes kelis kartus dažniau viskas lūš. Gero darbininko už minimumą neišlaikysi. Dar bėda, kad žmonės nori pastovaus darbo, o reikia tam tikru sezonu“, – pasakoja Petras, plušantis ūkyje nuo ryto iki vakaro.

Petras pasakoja, kad ūkininkaudamas gerai jaučiasi, tačiau finansiškai nestovi tvirtai – reikalingos didelės investicijos, nes reikia techniką atnaujinti, pastatyti naujus tvartus, mokėti mokesčius. Esą visur tenka mokėti tūkstančius ir susidurti su dideliu popierizmu. Tačiau Petras nenusimena, kad kiekvienais metais tenka ieškoti, iš kur gauti papildomus 10 tūkstančių, nes ūkio pajėgumui įvertinti reikalingi 20 metų. Tik tada bus galima vertinti, apsimoka tai daryti ar ne.

Kaip jau pašnekovas ir paminėjo, nuo ūkininkavimo jis ilsisi, dalyvaudamas ralio varžybose. Lietuvos ralio čempionate Petras Šiaučiūnas dalyvauja aukščiausioje lygoje. Jis papasakojo pernai važiavęs R2 klasėje su dviem varomais ratais, šiemet žada bandyti rungtyniauti, važiuodamas keturiais varomais ratais. Pernai ūkininkas laimėjęs dvi antras vietas dviejose varžybose.

Pasiekti didesnių laimėjimų sutrukdė techniniai nesklandumai – akmenukas pramušė radiatorių, paskui paaiškėjo, kad mechanikai į baką pripylė ne to kuro, dėl ko nepavyko netgi pradėti užvesti automobilio. Varžybose Petras dalyvauja kartu su šturmanu Grigorij Tarasov iš Zarasų.

Petras pasakoja, kad būna, jog žmonės stebisi, kad jis, ūkininkaudamas praktiškai nuostolingai, turi lėšų brangiam ralio sportui. Ralis esąs finansuojamas iš partnerių, rėmėjų pinigų, pats Petras sakosi tokių pinigų neturintis. Rėmėjai atsirado tada, kai jaunasis ūkininkas tapo žinomas. Jis pripažįsta, kad ralis yra brangus malonumas, nes vienos varžybos kainuoja apie 10 tūkst. eurų.

Petras Šiaučiūnas kartas nuo karto sugalvoja ir išskirtinių idėjų. Viena jų – 1 km 600 m ilgio ledo trasa. Vanduo buvo piltas ant žemės ir suformuotas sprindžio ledo sluoksnis. Kai kurie kaimynai dėl tokio sumanymo nebuvo patenkinti ir esą dėl keliamo triukšmo kvietė tai policiją, tai kitas valdiškas tarnybas.

Deja, nieko neteisėto nerasta. Ne visi aplinkiniai tokiu sumanymu piktinosi, kiti – atvirkščiai, buvo patenkinti. Pavažinėti ledo trasa žmonės atvykdavo, kai buvo minusinė oro temperatūra. Buvo, kad vienu metu važinėjo apie 30 ar 50 automobilių. Dabar ledas jau ištirpęs.

Reikėtų -20 C laipsnių temperatūros kad ledas susiformuotų iš naujo. Ši ledo trasas sulaukė didelio susidomėjimo netgi nacionaliniu lygmeniu. Besisvečiuojant, skambino ir žurnalistai iš LRT televizijos.

Žinomumą Petras pelnė iš savo kurtų filmukų, kuriuos talpina „youtube“ platformoje. Jis filmuoja savo kasdienybę, kurioje parodo tiek buities darbus, tiek laisvalaikį. Petras prisiminė, kaip filmuodamasis yra medžiotojus išvadinęs kiaulėmis, dėl ko turėjęs nemalonumų, aiškindamasis juos atstovaujančiam advokatui. Esą advokatas pagrasino, kad prisiteis moralinės žalos atlyginimą.

To neįvyko. O priešiškas požiūris į medžiotojus atsiradęs ne be priežasties – dėl jų veiksmų buvo padaryta žalos ūkininko ūkiui, tenka pyktis dėl be atsiklausimo statomų medžiotojų bokštelių ir panašiai. Kaip jaunasis ūkininkas sako, jeigu bus priimta įstatymo pataisa dėl žemių savininkų, kad jie patys galės spręsti, kam leisti, kam neleisti medžioti, tai būsią jam naudinga. Tada jis mielai leistų medžioti tiems, kurie medžioklės plotuose elgiasi protingai.

Tinklaraštininkas filmuojasi jau dvejus metus ir pasiekė 36 tūkst. sekėjų auditoriją. Kaip jis sako, pardavinėja reklamą, tačiau pragyventi iš to neišeitų. Petras stengiasi nusifilmuoti kas antrą dieną, bet buvo ir išimčių – jam susirgus, nebuvo ką rodyti, tai ir filmukų nebuvę.

Petras sako scenarijų filmukams nekuriantis ir rodantis tai, kas vyksta realiu metu. Tikslas buvęs parodyti, kaip iš tikrųjų gyvena ūkininkas. Tokia mintis Petrui kilus po ūkininkų mitingo, pasiklausius žmonių komentarų, kaip esą gerai gyvena ūkininkai ir ko jie dar nori iš valstybės. Petras sako, kad dažną ūkininką lydi nežinomybė – niekada negali pasakyti, kiek uždirbsi, nes nežinai, kokios bus gamtos sąlygos.

Didelėje teritorijoje kyla ir minčių sukurti, pastatyti kažką įdomaus. Pavyzdžiui, ant senų pamatų statoma daržinė menininkams, kurią bus galima naudoti dailės plenerams, įvairiems susibūrimams ar pobūviams. Pasvarstoma ir apie viešbučio, skirto menininkams apsistoti, statybas.

O šiuo metu kieme stovi tradicinė kirgizų jurta, kurią ūkininko mama įsigijo, turėdama minčių apie kaimo turizmą. Tik norinčių jurta pasinaudoti neatsirado, nors tai ir originalus bei neįprastas statinys.

Verslumo nestokoja ir ūkininko mama Nijolė Šiaučiūnienė, dirbanti pedagoginį darbą Zarasų rajone. Ji iš ūkyje auginamų avių vilnos rankomis gamina vilnones antklodes ir jas parduoda. Tiesa, tokios antklodės nepigios, nes ir tenka įdėti daug darbo. Kaip Petras sako, tai daugiau laisvalaikio užsiėmimas negu nauda.

Paklausėme, tai kodėl pakankamai jaunas žmogus, turėdamas išsilavinimą bei galimybes, nesistengė įsikirti kuriame nors didesniame mieste. Petras tik nusijuokė.

– Manęs miestas niekada netraukė, negalėčiau ten gyventi jokiais būdais. Man nuvažiuoti iki Vilniaus – kankynė. Netinka jų skubėjimas. Keista, kai žmonės skuba, bet pusę dienos transporto kamščiuose praleidžia. Ten ūžesys, šurmulys pastovus, o aš esu pripratęs prie ramybės ir prie didžiulės erdvės, – patikino nebėgsiantis iš kaimo Petras Šiaučiūnas.