„Norėdamas sužinoti jos galimybes, paklausiau, ar dar kuo nors, be ketinimo dirbti restorane, ji užsiima. Sakė – kaime ūkininkauja ir studijuoja. Nustebau.
Dar didesnė nuostaba buvo, kai paklausus, ar turi vairuotojo pažymėjimą, nes barmenams tenka vykti į užsakomus pobūvius ir ten aptarnauti klientus, mergina atsakė klausimu į klausimą – o kokio pažymėjimo reikia? Sako, vairuoju automobilį, turiu dar traktorininko ir kombainininko „teises, – šypsodamasis prisimena P. Mačiulis. – Kadangi pats esu „nuo plūgo“, gimęs ir keturiolika metų gyvenęs kaime, tėvų ūkyje dirbęs visus darbus, pašnekėjom apie ūkio darbus, o aš vis stebėjausi, kad tokią jauną merginą paviliojo žemdirbiška profesija, ji ėmėsi ūkininkauti“.
Kas dėl darbo restorane, tai galvojau: rudenį, žiemą ūkyje darbų nedaug, tai gal spės ir restorane suktis, o kaip bus pavasarį? O iki pavasario ji įgijo patirties, dabar dirba jau savarankiškai ir net mokinių turi (vasarą padavėjais dirba moksleiviai), kuriuos moko šios profesijos paslapčių…
Susitinku su pačia savo darbdavį nustebinusia mergina. Tai Inga Petkūnaitė. Ignalinietė, čia baigusi gimnaziją, čia gyvena jos tėvai. O štai jos ūkis tolokai, Dūkšto sen. Nuo jo ir pradedame kalbą.
Dabar jaunimas, baigęs mokyklas, kuo greičiau lekia į didelius miestus, į užsienius, o panelė Inga pluša kaime. Kaip čia dabar, kodėl? Net mano jaunystėje (mokyklą baigiau 1973 m.) tėvas man vis sakydavo: „Važiuok mokytis, tik nelik kolchoze. Gana aš jau visą gyvenimą ariu, šviesios dienos nematau…“ (tais laikais ūkininkų nebuvo, tik prie namų 60 arų ūkelį leido turėti laisvu nuo valdiško darbo metu).
„Ūkininkauju dar tik antrus metus, tad esu jaunoji ūkininkė. Turiu apie 30 hektarų žemės, traktorių, kol kas užsiimu vien augalininkyste, auginu grūdus. Ateityje, manau, ūkis plėsis: ir hektarai didės ir ūkio profilis keisis. Ūkininkauti padeda mano draugas, netoliese taip pat turintis ūkį. Jis padeda man, aš jam, nes mėgstu gyvulius, o jis, be augalininkystės, ir juos augina. Tiesą sakant, tai draugas mane ir sudomino, ir paskatino ūkininkauti“, – pasakoja Inga.
Baigusi gimnaziją, ji išvažiavo į Vilnių, neakivaizdžiai studijavo įmonių administravimą. Tačiau ši profesija jai pasirodė per „sausa“ ir grįžo į Ignaliną. Jai patinka matematika, todėl įstojo ir dabar neakivaizdžiai mokosi Utenos kolegijoje, studijuoja buhalterijos paslaptis.
Kadangi jaunam žmogui Ignalinoje darbą susirasti nelengva, tai, draugo paskatinta, ir ėmėsi žemės ūkio reikalų. Vairuoja traktorių, sako, kad jį vairuoti lengviau, nei automobilį, o štai kombaino dar neturi. Grūdus parduoda UAB „Agrokoncerno grūdai“ Ignalinos grupei.
Ir, manau, visai logiškas klausimas – kam jaunai ūkininkei prireikė dar ir barmenės darbo, visiškai nieko bendro neturinčio su pagrindiniu užsiėmimu?
„Tiesiog norėjau taip save realizuoti, norėjau papildomos veiklos. Restorane dar ir pailsiu nuo ūkio darbų. Juk augalininkystėje, skirtingai nei prie gyvulių, kasdien nereikia darbuotis. Dabar mokslai mokami, tad jiems užsidirbti papildomai taip pat ne pro šalį“, – sako I. Petkūnaitė.
O su nauju iššūkiu, kaip dabar madinga sakyti, barmenės-padavėjos darbu, Inga taip pat puikiai susitvarko. Sako, svarbiausia mokėti bendrauti su klientais, kurie kartais būna ir kaprizingi, kai jiems kas nors nepatinka. Pobūviuose paprasčiau, ten kokių nors konfliktų nebūna.
„Kol kas viskas tinka ir patinka. Spėju ir ūkininkauti, ir mokytis, ir restorane darbuotis“, – šypsosi mergina.
Paklausus, ką ji pasakytų tiems bendraamžiams, kurie po mokslų nenori grįžti į gimtinę, Inga sako, kad kiekvienas jaunas žmogus turi išsikelti sau tikslus ir siekius, ir stengtis juos įgyvendinti. O tinkamą sau užsiėmimą, labai užsispyrus, galima ir savame mieste ar rajone susirasti. Sako, ji ne vienintelė iš klasės šaknis leidžia savame rajone, yra dar keli čia dirbantys Ingos klasiokai.
