Pjovė parodomąją pradalgę
„Smagu, kad Rytis moka žolę dalgiu pjauti, mažai tokių belikę tarp jo bendraamžių. O kiti dar pasišaipo, nors nevalia tyčiotis iš tradicijų“, – kalbėjo Rokiškio rajono Uvainių kaime gyvenantis Edmundas Rauplys.
Vyras tokiais žodžiais džiaugėsi savo sūnumi Ryčiu, treti metai dalyvavusiu šienpjovių varžytuvėse Konstantinavoje. Paprastai dalyvauja ir jis pats su broliu Sauliumi Raupliu, tik šiemet per darbus nepavyko.
24 metų Ryčiui šie metai ypatingi – jam buvo patikėta rėžti parodomąją pradalgę. Tokia misija tenka praėjusių metų nugalėtojui.
O Rytis pernai varžybose ir triumfavo, įveikęs kitus patyrusius šienpjovius.
Užpernai jis varžytuvėse rungėsi pirmą kartą ir buvo paskelbtas jauniausiuoju dalyviu.
„Tąkart nuvažiavau tiktai pažiūrėti, bet taip patiko, kad ir pats pjauti užsimaniau“, – prisiminė vaikinas.
Žaižaruoja lyg sukilėlių ginklai
Pirmosios pradalgės varžytuvės Konstantinavoje jau tapusios tradicija. Kitąmet bus 10 metų jubiliejus, o Rytis bus teisėju. Vaikinas vertins, kaip sekasi dalyviams, kuris labiausiai vertas būti nugalėtoju.
Renginys prasideda šienpjovių, grėbėjų ir žiūrovų eisena. Kai vyrai užmeta dalgius ant peties, plieno pentys sužaižaruoja saulėje lyg kadaise sukilėlių ginklai.
Tik dabar mojuojama ne dėl idealų, o dėl pramogos, azarto.
„Man labiau patiktų varžytis su visais, bet tokios jau taisyklės, teisėjausiu“, – prisipažino Rytis.
Korespondentei pajuokavus, kad vaikinas galės pridėti balų tėvui ir dėdei, E.Rauplys juokėsi.
O Rytis rimtai aiškino, kad to neprireiks, nes ir tėvas, ir dėdė kuo puikiausiai valdo dalgį.
Geriausia pjauti su rasa
Rytis prisiminė, kad dalgį „nelegaliai“, tai yra slaptai, pasiėmė be tėvų leidimo būdamas 7 ar 8 metų. Mama Asta Rauplienė šio „nusikaltimo“ nepastebėjo, bet pamatęs tėvas kaip reikiant išsigando.
„Oi, kaip aprėkė tuomet mane“, – šypsojosi vaikinas. Ir tuoj pat pridūrė suprantantis, kad ne iš pykčio tėvas pakėlė balsą, o iš išgąsčio.
„Toks aštrus įrankis, taigi galėjo ir susižeisti“, – paaiškino ir E.Rauplys.
Ūgtelėjusiam Ryčiui noras dalgiu mojuoti nepraėjo. Pats mokėsi, nes labai norėjo. O kai nori, tai nesunku keltis anksti rytą arba gultis vėlai vakare.
Mat geriausia pjauti, kol ant žolės – rasa.
„Anksčiau taip ir buvo, žmonės keldavosi su aušra ir pjaudavo, kol žolė nudžiūdavo“, – aiškino.
Matydamas sūnaus norą, E.Rauplys jį paprašydavo sode gražiai apipjauti aplink obelis. Sodas nemažas, tad darbo būdavo.
Pamena, kaip rankomis šienaudavo
E.Rauplys dalgiu pjauti išmoko iš savo senelio.
„Puikiai prisimenu tuos laikus, kai žmonės šieno gyvuliams prisišienaudavo rankomis, be technikos. Vyrai žolę pjovė, moterys karštyje šieną grėbė“, – prisiminė rokiškėnas.
O juk reikėjo šieną vartyti ir džiovinti, namo vežti ir į daržinę sukrauti. Vaikai ir moterys dažniausiai šieną mindavo, skęsdami dulkių debesyse.
„Smetonos laikų žmonės būdavo tvirti ir darbo nesibaidė. O štai mano tėvukui, kiek pamenu, dalgiu pjauti teko jau mažiau, nes atsirado technikos“, – sakė E.Rauplys.
Ūkininkams dar palengvėjo, kai technika šieną pradėjo presuoti spudulais.
Savo namuose E.Rauplys turi du dalgius.
„Kol registruoti nereikia, tegu būna“, – juokėsi paklaustas, kam jam du dalgiai.
Išmoksti visam gyvenimui
Rytis šypsojosi, kad dalgiu pjauti moka ir jo draugė Jolina Kiselytė.
Kai reikia žolę kieme nupjauti, paprastai vaikinas tai daro su žoliapjove. O išsitraukti dalgį – tai jau pramoga.
Tik Rytis neleidžia draugei dalgio pustyti, nes per neįpratimą gali pirštus susižeisti.
„Konstantinavoje palikau Jolinai plotelį, ir ji taip pat gabalėlį nupjovė“, – šypsojosi Rytis.
Mergina apie tai kalbėti su korespondente nesutiko, kuklinosi.
E.Rauplys svarstė, kad kitais metais mergina gal stos į vieną gretą su pjovėjais.
Jis pritarė, kad reikia įpratimo su pustykle braukti per dalgio ašmenis.
Paklaustas, ar ir pats yra susižeidęs, atsakė: „Kur nesusižeisi... Tai tas pat kas mokytis dviračiu važiuoti – ir griūni, ir kelius, alkūnes nusibrozdini, bet kai išmoksti – tai jau visam gyvenimui.“
Rytis antrino, kad gerai darbui paruoštas – išgaląstas ir išplaktas – dalgis skamba. Tas garsas pjaunant aidi per visą lauką.
Gyvena senelio name
„Šiemet teisėjai sakė, kad mano dalgis pats blogiausias, bet vis viena labai gerai pjaunu“, – kalbėjo Rytis.
Abu vyrai korespondentei aiškino, kad iš akies matyti, kuri pradalgė nupjauta puikiai, o kuri nevykusiai.
Tai lemia, ar žolė nurėžta lygiai, ar palei pažemę, kaip sugulusi pradalgė.
„Užsimosi per plačiai – ir pradalgės nebeišsuksi. Dirba rankos, liemuo, pavargsta nugara... Porą valandų galėčiau pjauti, bet su pertraukomis“, – svarstė Rytis.
Šaltkalvio suvirintojo specialybę turintis vaikinas vairuoja medvežę.
Treti metai jis su drauge gyvena per dvi dešimtis kilometrų nuo Uvainių kaimo, Jūžintuose.
Gyvenimo mieste vaikinas neįsivaizduoja. Jis juokavo, kad ten tik balkonas ir mašinų stovėjimo aikštelė.
O E.Rauplys gyvena vienkiemyje, dar senelio statytame name. Vyras pritarė, kad jam labai gera gamtos apsuptyje.
