„Sunku. Bet neprarandu vilties“, – pratarė Vilkaviškio rajone, Mažųjų Šelvių kaime kartu su dukra Eva, tėčiu Vytautu bei mama Roma ūkininkaujantis 46 metų Vilmantas Navickas.
Ūkininkauja su dukra
„VE“ ūkis – tai ir yra pirmosios Vilmanto ir jo dukters Evos vardų raidės. 2012-aisiais įkurtas nedidelis pieno ūkis po poros metų ėmėsi gamybos – iš melžiamų karvių pieno ėmė slėgti fermentinius sūrius ir juos brandinti.
Ir iki pat šiol šio darbo nepaleido iš rankų.
„Jeigu išsižadėčiau sūrių gamybos ir liaučiausi perdirbęs pieną, tuomet turėčiau išsižadėti visko. Pragyventi parduodant 20-25 melžiamų karvių pieną yra neįmanoma.
Sunku būtų sudurti galus jų turint ir 60, ir visą 100. Teko ilgai darbuotis Airijoje, žinau, kad tokio dydžio pienininkystės ūkių šeimininkai turi dar ir kitos veiklos. Ko gero, ir Lietuvoje jau yra tokių atvejų“, – sakė ūkininkas V.Navickas.
Prekybą užgniaužė karantinas
Pasak V.Navicko, pandemija smarkiai apkarpė sūrių pardavimo galimybes. Pagrindinė prekyba jais anksčiau vykdavo mugėse bei turgavietėse. Dabar – viskas sudėtingiau.
Bene paskutinė mugė įvyko pernai rugsėjį, kai Vilniuje dar šurmuliavo „Sostinės dienos“. Bet ir joje prekyba tesiekė penktadalį įprastinio sūrių pardavimo.
„Įkūriau savo elektroninę parduotuvę, bet ji dabar yra bandymų stadijoje. Daug vilčių su ja nesieju, juk gurmaniški sūriai – tai ne sportbačiai, ne kiekvienas juos dažnai perka.
Iki šiol išlaikiau ir firminę savo parduotuvėlę ant ratų – važinėju prekiauti į Vilkaviškį“, – sakė jis.
Anot jo, metų pradžioje dėl COVID-19 pandemijos prekyba apskritai buvo sustingusi, ir tik pastaruoju metu atsirado šiokio tokio sujudimo.
„Patys mane jau pradėjo susirasti restoranai – jau jiems leista dirbti. Kol kas mano išsigelbėjimas – tai nedidelės, nišinės ūkininkų prekių parduotuvės, kurios mano sūrių užsisakė ir per karantiną. Viliuosi, kad tokių parduotuvėlių atsiras vis daugiau“, – svarstė V.Navickas.
Padirbėjo ir užsienyje
V.Navickas pagal išsilavinimą – gyvulininkystės technologas. Baigęs mokslus jis ne vienerius metus darbavosi gyvulininkystės ūkiuose Švedijoje, Norvegijoje, Airijoje.
Gerai mokėdamas anglų kalbą jis turi galimybių dalyvauti tarptautiniuose sūrininkų forumuose, prireikus – pasikonsultuoti su bendraminčiais užsienyje.
Iki pandemijos jis ir pats sukardavo kelią pas sūrininkus į Airiją ar kitas valstybes.
„Mano amžiaus žmonėms pradėti nuo gamybos būtų labai sunku. Jeigu žinočiau, kaip viskas vyksta, vargu, ar tam dar kartą ryžčiausi“, – kalbėjo ūkininkas.
Viskas prasidėjo nuo to, kad jis, grįžęs iš užsienio, įkūrė bendrovę ir prekiavo kombinuotaisiais pašarais.
„Kartą kelias telyčias viena ūkininkė man atidavė už skolas – neturėjo sumokėti už pašarus. Tuo metu telyčios turėjo paklausą. Pamaniau, kad jas, veršingas, parduosiu ūkiams Turkijoje arba Kazachstane. Tačiau lyg tyčia tuo metu eksportui dėl ligų buvo užkirstas kelias, o gyvulių kainos krito.
Gyvuliai apsiveršiavo – pradėjau jas melžti. O tada ėmė ir nukrito pieno supirkimo kaina.
Neliko nieko kita, kaip imtis perdirbimo. Taip 2014-aisiais pradėjau gaminti fermentinius sūrius ir juos brandinti: skaičiau, eksperimentavau. Daug teko išmesti, kol pagaliau pavyko taip juos pagaminti, kad pačiam būtų gardu valgyti“, – pasakojo Vilmantas.
Pasak Vilmanto, fementiniai, su įvairiais priedais – kadagio uogomis, pipirais ir kitokiais – brandinti sūriai ilgai buvo pagrindiniai „VE“ ūkio gaminiai. Pirmą varškės sūrį jis sakė suslėgęs tik 2020-ųjų pradžioje – pagal senovinį tradicinį būdą, raugintą pieną užplikęs įkaitintu saldžiu pienu.
Jis pasidžiaugė, kad ūkyje dukra Eva tapo pagrindine pagalbininke: ji jau išsilaikė teises ir gali vairuoti nedidelio galingumo traktorių.
Sumažino bandą
Anksčiau, iki pandemijos, „VE“ ūkyje buvo melžiama apie 30 Holšteinų veislės karvių, dabar bandoje jų šiek tiek mažiau.
„Šios veislės karvių yra gera genetika. Jų pienas dėl tam tikrų savybių yra pats tinkamiausias fermentiniams sūriams gaminti.
O ir pašarams reikia išskirtinio dėmesio, antraip pagaminti sūrių nepavyks“, – paaiškino pašnekovas.
Taigi sumaniusiems imtis tokio produkto gamybos Vilmantas patartų nepamesti galvos. Pirmiausia reikia žemės ganykloms, tada – gerų gyvulių, o kartu būtina pagalvoti ir apie tai, kur gaminti sūrius.
Vadinasi, reikia specialios įrangos – kaitinimo puodo, preso, formų, patalpų, kurios atitiktų veterinarijos specialistų keliamus reikalavimus.
„Paprastą varškės sūrį tereikia skubiai parduoti, fermentinius gi reikia subrandinti. Jiems reikia ne tik specialios patalpos gamybai, bet ir saugyklos – tarsi tarsi šaldytuvas po žeme. Kondicionierius turi palaikyti nuolatinę nekintamą temperatūrą, drėgmę – taip pat. Reikia ir gana didelių išlaidų už elektrą. Taigi investicijos yra didelės“, – atviravo V.Navickas.
Jis pats sakė šiuo metu išgyvenąs ypač sunkų laiką, kai sąnaudų ir pajamų santykis yra „nulinis“ – visi pinigai, uždirbami iš prekybos, sunaudojami ūkiui išlaikyti.
„Mano tėtis – pensijinio amžiaus, jis dirba kartu, kiek galėdama padeda ir mama. Tad jeigu reikėtų vietoj jų samdyti dar vieną žmogų, neturėčiau už ką sumokėti algos. Kol kas ūkyje mums padeda tik melžėja – neįstengtume patys greta gamybos ir prekybos dar ir karvių pamelžti“, – kalbėjo vyras.
Tačiau gamybos išsižadėti jis neketina. Viliasi, kad sunkmetis atsitrauks, tačiau kol tai įvyks, reikia pagamintiems sūriams didesnės brandyklos. Mat anksčiau dabartinėje saugykla ištuštėdavo per įvairias muges bei kasmetinę žemės ūkio parodą „Ką pasėsi...“
„Bet ir brandyklai reikia pinigų. Tam, kad išlikčiau, pastaruoju metu gaminu ir šviežių varškės sūrių bei jogurtą“, – sakė ūkininkas.
Anot jo, šiemet jis norėtų bandyti ištiesti ranką ir link Lietuvos kaimo plėtos 2014-2020 metų programos lėšų. Jeigu pavyktų gauti paramos pagal šios programos priemonę ūkiui modernizuoti, jis bent jau įsigytų traktorių, kuris pašarams ruošti labai praverstų.
