„Medžioja“ pupeles
„Viskas prasidėjo nuo to, kad mano tėtis turėjo kolektyvinį sodą ir ten augino pupeles. Man jos buvo tokios gražios, o ir aš kaip gamtininkė labai domėjausi jomis. Pastebėjau, kad sėklos gamtoje būna išties gražios. Kolekcijoje turiu ir tokių egzempliorių, kuriems virš 50 metų. Jie virto jau akmenėliais“, – visko pradžia dalijosi Regina.
„Atvažiavau gyventi į Raguvą iš Vilniaus ir prasidėjo mūsų su Antanu kelionės. Taip ir atsivėrė dangus (juokėsi). Antanas – mano medžiotojas. Jis „medžioja“, ieško man pupų, pragręžia, o aš veriu. Pupelės yra nepaprastai atsparios, gražios, spalvotos ir nesikeičia per daugybę metų. Jei jas apsaugai nuo parazitų, tai jos – ilgaamžės. Visos čia matomos pupelės – valgomos“, – pasakojo gamtininkė.
„Reginai reikėjo įvairiausių spalvų pupelių. Aš jaučiausi atsakingas, kad ji turėtų tai, ko nori, tad ir ėmiau ieškoti skirtingų spalvų, struktūrų pupų. Man ir pačiam tuomet pasidarė įdomu, tad tai tapo mūsų hobiu. Ėmėme jas sodinti, auginti. Dabar jau turime 83 spalvų pupelių“, – savo istoriją pasakojo Antanas.
Išskirtinumai kolekcijoje
Kelionės į egzotinius kraštus porą traukia ne tik dėl įdomių vaizdų bei gyvūnų, bet ir dėl pupų.
„Ten visai kitokia augalų įvairovė. Visada žinojau, kad tropikuose yra nepaprastai spalvingų sėklų. Turiu pastebėti, kad čia matomos pupos – natūralios ir nedažytos. Visų jų – natūrali spalva“, – sakė Antanas.
Vyras juokėsi, kad sunkiausia dilema – kur tas pupeles talpinti, mat kiekviena spalva turi turėti savo atskirą indą. „Turime įvairių indelių, stiklainių, dėžių, kur tas pupeles laikome. Tikrai sunku atrasti tiek indų, kur viską saugiai sudėti, saugoti“, – atviravo vyras.
Kalbėdami apie įvairias pupas ir jų atsiradimo istoriją, Slučkos išskyrė dvi sėklas. Pirmoji – augalinio dramblio kaulo.
„Žinote, kaip gintaras turi žievę, taip ir Nikaragvoje yra tokios pupos, kurios ten vietoje dažomos augaliniais dažais ir taip tampa patvarios visam gyvenimui. Ten taip pat iš jų daro papuošalus. Šias pupas ketverius metus brandina, kol taip sukietėja, lyg dramblio kaulas“, – aiškino Antanas.
Antroji – išskirtinės formos sėkla.
„Iš pirmo žvilgsnio tikrai nepasakytum, kad čia yra sėkla, bet taip, iš jos išauga kažkas iš agavinių šeimos augalų grupės. Šią sėklą gavo mano brolis kažkur Amerikoje. Tai jis man ją padovanojo“, – pasakojo Regina.
Kolekcionavimo iššūkiai
Antanas taip pat išskyrė ir problemą, su kuria susiduria norėdamas namo parsivežti pupas iš užsienio.
„Blogai tai, kad ne visos valstybės leidžia iš ten parsivežti sėklų, todėl kartais tenka pragręžti jas jau būnant užsienyje, kad būtų laikomos karoliukais“, – sakė vyras.
Na, o gręžti pupeles nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti. „Kartais jos labai smulkios, tad jas nulaikyti rankomis ar replėmis – neįmanoma. Todėl pasitelkiu į pagalbą šakutę (juokėsi). Na, o didesnes pupeles laikau su replėmis“, – apie technikas pasakojo jis.
Inventoriuje – ne tik pupos
Regina papuošalus gamina ne tik iš pupų bei įvairių sėklų, tačiau ir iš kitokių medžiagų.
„Apetitas didėja bevalgant (juokėsi). Be vėrinių, ėmiau daryti ir seges bei kitus papuošalus. Ne tik iš pupų, bet ir iš kaulų, plunksnų, kriauklių, medėjančių bijūnų, suvalgytų sraigių kiautų, žuvies žandikaulio. Pastarąjį reikėjo virti, kad pavyktų pagaminti segę“, – aiškino moteris.
Papuošalų jie nepardavinėja. „Visi vėriniai – vienetiniai, tad jie keliauja į kolekciją. Daugumos sėklų pavadinimų nežinome, nes tiesiog netikėtai randame. Kiekviena pupa ar sėkla turi savo suradimo istoriją. Kiekviena savaip įdomi. Visi atradimai būna netikėti. Nors ieškome visada, bet nežinoma ką, kada ir kur rasime“, – sakė pati savo kūriniais nuolat besipuošianti Regina.
Slučkos, suradę įdomių sėklų, mėgina jas pasodinti savo sode.
„Gaila, bet ne kiekvienai sėklai Lietuvos klimatas tinkamas, tad išauga mažuma. Vis dėlto išauginti – pavyksta. Kartais išauginame augalus ne iš pupų, o iš parsivežtų šakelių. Pavyzdžiui, šis citrinmedis išaugo iš mažos šakelės, kurią parsivežėme iš Turkijos“, – demonstravo Antanas.
