Džiugu tai, kad Lietuvoje vis dar yra balandininkų ir juos vienijančių klubų, o liūdna, kad unikalios balandžių veislės nyksta, jaunimui šiam pomėgiui didelės aistros nerodant, vyresniosios kartos balandininkai nepajėgūs vieni rūpintis šiuo mūsų protėvių unikaliu paveldu.
Apie savo balandžius pasakoja saugiškis, žinomas respublikos balandininkas Rolandas Sudeikis.
Susirgo giminės „liga“
Balandžiai – giminės „liga“, kuria Rolandas užsikrėtė dar vaikystėje, susirgo visam gyvenimui ir žino, kad tikrai nebepasveiks… Dažnu atveju ši „liga“ tęsiasi iš kartos į kartą. Sudeikių šeima prie šio pomėgio yra pripratusi ir su juo susitaikiusi: jei Rolandas serga ar nebūna namuose, balandžiais puikiausiai pasirūpina ir juos prižiūri žmona Dangira.
Rolando dėdė Alfons Knoll, gyvenęs Vokietijoje, ir vyresnieji broliai paskleidė tą gerąjį virusą – domėtis, auginti, treniruoti balandžius. Nelengva buvo pradžia, tik kantrybė ir didelis noras padėjo visas kliūtis įveikti. Dėdei mirus, dalis balandžių ir pas Rolandą apsigyveno, kitus pats pirko ir veisė.
Nuo vaikystės jam paukščiai buvo labai įdomūs, ypač balandžiai, nes jie – protingi ir gražūs. Dabar naujojoje paties sumeistrautoje balandinėje nenustygsta apie du šimtus žvitrių, įvairiausių atspalvių paukščių – balandžių. Balandinė suskirstyta į kelias atskiras kameras: jaunikliams, perėjimui ir laisvai skraidantiems.
Tarp visų sparnuočių kažkokio ypatingo išrinktojo nėra, kiekvienas jų šeimininkui gražus ir mielas savaip. Balandžiai laisvai skraido ir mėgaujasi vienas kito draugyste. Jų laisvė apribojama tik tuomet, kai yra poruojami, prie namų aplinkos pratinami jaunikliai, ar kuris sunegaluoja.
Balandžiai, skirtingai nei bitės, jokios naudos ir pelno neduoda. „Tik malonumui balandžiai auginami“, – paantrina Rolando žmona Dangira ir pakviečia apžiūrėti gausybę taurių – apdovanojimų, tvarkingai sutalpintų į dvi atskiras lentynas prieškambaryje.
Na, o pirmoji bičių šeima sodyboje atsirado Rolandui pagavus spiečių, beveik prieš 40 metų. Dabar jo ūkyje gyvena 186 bičių šeimos, tad darbo ir jam, ir žmonai iki soties.
Sportiniai turi gerą uoslę
Rolandas augina ir treniruoja sportinius balandžius, jie – tikrų tikriausi lenktynininkai. Anksčiau pastarieji buvo naudojami pašto reikalams, nešdavo laiškus. Jais naudotasi ir karo metais, žvalgai pranešdavo apie priešo kariuomenės judėjimą.
Sportinis balandis visada grįžta į savo gimtuosius namus, į savo balandinę, pas savo patelę ar jauniklius. Ar visi iš varžybų grįžta? „Tikrai ne, – purto galvą Rolandas. – Grįžta stipriausi, gal kiek daugiau kaip pusė išleistųjų. Vieni nesuranda namų, kitus vanagai sudrasko, treti susidūrę su nepalankiomis oro sąlygomis žūsta. Visko būna. Kuris pirmas grįžta, tas ir laimi“.
Norint pasiekti rezultatų, reikia turėti veislinių balandžių, iš kurių galima išsiperinti ir užsiauginus jauniklius, juos treniruoti bei tinkamai prižiūrėti, – skiepyti nuo ligų, pirkti specialų pašarą. Žinoma, galima balandžių nusipirkti turguje už 5, keliasdešimt ar už kelis šimtus eurų. Šis sportas tikrai nėra pigus.
Vos mėnesio balandžiukas jau lipa ant stogo, stebi ir įsimena aplinką. Pirmiausia jis pradeda skraidyti aplink namus, susipažįsta su vietove. Kai balandis pradeda skraidyti ilgiau ir nuskrenda toliau, pradeda keisti sparnų plunksnas, – reikia pradėti jį treniruoti. Pradžioje – nuo kelių kilometrų, vėliau atstumas didinamas. Varžybos užtrunka ne vieną savaitę. Balandžiai nuvežami į kažkurią vietą Lietuvoje ar Europoje, o iš jų turi sugrįžti į namus. Varžybos dažnai susideda net iš dešimties ar daugiau etapų. Paskutiniajame paukštis turi įveikti kelis šimtus kilometrų ir sėkmingai pasiekti namus.
Mokslininkai teigia, kad skrisdami balandžiai orientuojasi pagal Žemės magnetinį lauką ir pagal Saulę, net iškelta prielaida, kad jie įsimena kelius ir geležinkelius. Paskutiniai tyrimai parodė, kad balandžiai turi gerą uoslę ir orientuojasi pagal ją! Jie iš labai didelių atstumų geba užuosti namų kvapą.
Turi pasus ir yra žieduojami
Įdomu tai, kad sportiniai balandžiai turi net du žiedus – po vieną ant abiejų kojų. Kai balandžiui sueina septynios paros, balandininkas uždeda žiedą, ant kurio užrašyti paukščio gimimo metai, klubo numeris. Šis žiedas nenuimamas – amžinas iki paukščio gyvenimo pabaigos. Ruošiant balandį varžyboms ant kitos kojos uždedamas kitas žiedas, kuris užregistruojamas elektroniniame laikrodyje – kompiuteryje.
Vėliau, kai balandis parskrenda namo, laikrodis fiksuoja laiką. Varžybų metu pagal atstumą iki balandinės ir skrydžiui sugaištą laiką nustatomi geriausieji. Nugalėtojams išaiškinti yra sugalvotos specialios formulės. Elektroniniai varžybų žiedai gali būti keičiami.
Kiekvienas balandis turi savo pasą. Pase ne tik gimimo data, bet ir visa paukščio gimimo istorija – genealogija.
Balandžių sportas Lietuvoje
Istoriškai žinoma, kad naminiai balandžiai Lietuvos teritorijoje veisiami nuo 16 a. Trečiajame Lietuvos statute (1588 m.), patvirtintame Žygimanto Vazos, aprašant baudas už naminių paukščių vagystes sakoma, kad pavyzdžiui už žąsies vagystę vagis turi sumokėti 3 grašius, už balandį – 1 grašį…
Stebina išlikusių lietuviškų naminių balandžių įvairovė. Vieni puikiai skraido, kiti, skraidydami virš sodybų, atlieka akrobatinius šuolius ore, treti gali gana ilgai burkuoti, dar kiti yra tiesiog gražūs – dekoratyviniai.
Palyginti su Lenkija, Belgija, Olandija, Vokietija – Lietuvoje balandininkų bendruomenė labai nedidelė. Tačiau nežiūrint į tai, ir mūsuose vyksta nemažai varžybų, kurios paprastai prasideda pavasarį ir baigiasi rudeniop. Įsitikinus, kad oro sąlygos tinkamos balandžiams skristi, varžybos prasideda.
Lietuvos balandininkai paprastai savo auklėtinius veža Lenkijos kryptimi. Pradžioje atstumas siekia 100 kilometrų, paskui 200 kilometrų. Paskutiniame etape balandžiai vežami net iki Berlyno ar dar toliau, ir tada trasa siekia arti 1000 kilometrų. Užmokėjus startinį mokestį galima dalyvauti įvairiuose Lietuvos čempionatuose.
Ilgas distancijas skrendantys sportiniai balandžiai – ne paprasti miestų paukščiai, o tikri aviacijos žinovai, iš Berlyno į Lietuvą parskrenda mažiau nei per parą.
Pasiekimai kalba patys už save
Rolandas Sudeikis – Klaipėdos sportinių balandžių augintojų klubo „Viesulas“ ilgametis narys. Beveik 15 metų jis nuolat dalyvauja įvairiose sportinių balandžių varžybose. Jo treniruojami paukščiai jėgas išbandė ne tik klubo varžybose, Lietuvos čempionatuose, bet ir tarptautiniuose susitikimuose. Ne kartą laimėtos prizinės vietos aiškiai liudija, kad Rolando pastangos vaisingos, pateisinančios lūkesčius ir teikiančios džiaugsmą.
Visų apdovanojimų neįmanoma suminėti, nes jų tikrai daug. Pirmasis – 2008 m. sportinių balandžių klubo „Viesulas“ varžybų III vietos laimėtojas. Lietuvos čempionate 2017 m. iš 55 dalyvių R. Sudeikis III vietos nugalėtojas, o 2019 m. iš 65 dalyvių – I vietos nugalėtojas ir t. t.
Į varžybas, parodas Rolandą dažnai lydi žmona. Jie drauge puiki komanda – ir sparnuočius treniruoja, ir lesalu rūpinasi, ir balandines valo, ir bites prižiūri. O kur dar visi kiti laikomi naminiai paukščiai, triušiai, namų aplinka, sodas ir daržas?..
Ne veltui sakoma, kad darbštumas ir pomėgiai apsaugo nuo didžiųjų blogybių: nuobodulio, ydų ir skurdo.
