Automobilis su „Eko Žemaitija“ pieno produktais kelią į Vilnių įveikia gana dažnai. Šis ekologinius pieno ūkius vienijantis kooperatyvas daug produktų pardavimo vietų turi ir Kaune, ir įvairiose Žemaitijos vietose.
Tačiau tas pieno kiekis, kuris yra perdirbamas, sudaro gana nedidelę dalį. Plačiausia jo upė nuo pat kooperatyvo įkūrimo pradžios – nuo 2006-ųjų – teka į ekologinių produktų gamybos liniją turinčią įmonę „Pieno žvaigždės“.
Kooperacija apskritai yra lyg savitas susitarimas nešnairuoti įtariai į kitus, bet auginti – gaminti tai, ką geriausiai sugebama, o parduoti – kartu.
„Eko Žemaitija“ kūrę bei jame iki šiol esantys ūkininkai kalba apie tą patį: didžiausia kooperacijos nauda yra tai, kad sukauptą didelį pieno kaip žaliavos arba produktų kiekį galima parduoti už daug palankesnes kainas, nei prekiaujant pavieniui.
Sumanė ir padarė
Taigi šių metų vasarį ekologiškus pieno ūkius turintys ir produktus gaminantys žemaičiai mini jiems ypač svarbią sukaktį: „Eko Žemaitijai“ jau 15 metų. O kaip jis susikūrė? Juk žemdirbius suburti po kooperacijos stogu nėra lengva, o juo labiau – dirbančius ekologiškai.
„Apie 2000-2003 metus suaktyvėjo ekologinis judėjimas. Aš ir pati, iki tol dirbusi Telšiuose, skaičiavimo mašinų gamyklos metalo apdirbimo inžiniere, persikėliau į kaimą. Pradėjome ūkininkauti vyro tėviškėje – kūrėmės, įsigijome vieną kitą gyvulį, o kartu pradėjau domėtis ekologiniu ūkininkavimu.
Rietave tuometė Žemės ūkio akademija organizavo ypač gerus ekologijos kursus, paremtus Šveicarijos patirtimi. Sužinojome apie ekologiją tai, apie ką negalėjome nė numanyti.
Atrodė, kad išdygo sparnai: Telšiuose subūrėme ekologinio ūkininkavimo plėtros draugiją, kvietėme rajono ūkininkus į seminarus. Ir per trejus metus vien Telšių rajone jau turėjome pora dešimčių ekologinių pienininkystės ūkių“, – apie pradžių pradžią pasakojo kooperatyvo steigėja 70 metų Aldona Čiuteikienė.
Jai buvo 55 metai, kai, paskirta vadovauti kooperatyvui, suskubo tuomečiame A.Stulginskio universitete baigti ir ekologijos studijas. Taigi ši moteris su bendraminčiais paklojo itin tvirtus kooperatyvo pagrindus.
Parsivarė ir pienovežį
Kooperatyvo steigėja papasakojo apie tai, kaip pati parvarė iš Kauno tos įmonės turėtą „gaziką“ – seną pienovežį, kaip pradėjo sukti ratus nuo vieno ūkininko Žemaitijoje pas kitą, kaip prasidėjo plėtra ir kaip kooperatyvo nariai džiaugėsi tuo, ką patys sukūrė.
„Kooperatyvą įkūrėme 2006-ųjų vasario 14-ąją, o kovo pabaigoje jau išvežėme į Kauną pirmąsias pieno siuntas. Neturėjome nė patalpų – administravimui nuomojomės mažiuką kambarėlį, bet turėjome ugninį norą dirbti – kooperuotis tam, kad Lietuvoje atsirastų ekologiškų pieno produktų.
Kaune esanti įmonė sukūrė atskirą jiems liniją, o mūsų kooperatyvas didėjo. Pradėję nuo 3 tonų per parą netrukus pradėjome jai tiekti po 5 tonas ekologiško pieno, o jo supirkimo kainos buvo labai geros. Taigi „pagavome“ tą ekologiją, nes patys jos troškome“, – pasakojo Aldona.
Galima palyginti – pastaruoju metu „Pieno žvaigždėms“ kooperatyvas per parą nugabena apie 14 tonų ekologiško pieno, vasarą – dvigubai daugiau.
Ėmė slėgti sūrius
Pasak A.Čiuteikienės, ilgainiui kooperatyvo nariai pradėjo kalbėti ir apie tai, kad pravartu būti didinti pridedamąją vertę – patiems imtis pieno produktų gamybos.
„Mums sekėsi taupyti. Todėl pradėjome kurti Lietuvos kaimo plėtros programos lėšomis finansuojamus projektus – įsigijome pastatą Ryškėnuose, kurį pritaikėme gamybai.
Mano sūnus tuo metu kooperatyve ir vairuotoju dirbo, ir, baigęs studijas, padėjo įrengti gamybines patalpas. Rašėme projektus – įsigijome pieno pasterizatorių, šaldytuvus ir visą kitą įrangą, kurios reikėjo pienui perdirbti. Taigi apie 2012-uosius pradėjome slėgti sūrius, gaminti grietinę ir kitus produktus“, – štai taip apie kooperatyvą lydėjusią sėkmę pasakojo jo steigėja Aldona.
Maždaug prieš šešerius metus ji atsitraukė. „Laikas eina – man juk 70 metų, o savo ūkyje melžiu 20 karvių, dar 40 jų turi sūnus. Taigi dabar patys esame ekologiško pieno tiekėjai.
Džiaugiuosi, kad gamyba nesustojo, kad ekologiški pieno produktai pasiekia daugybę vartotojų. O ir aš pati dar nenusigręžiau nuo kooperatyvo, esu jo revizijos komisijoje ir vis dar turiu kokių nors priekaištų“, – pratarė moteris.
Nebereikia rūpintis pardavimu
75 metų Algirdas Tarvainis yra vienas iš kooperatyvo pirmtakų. Jis nėra „paprastas ūkininkas“ – jis ir mokslinis zootechnikas. Tad žinios, kurias yra įgijęs, pravertė kuriant ir savo ūkį, ir kooperatyvą.
„Mano ūkis netoli Varnių, Pavandenio kaime. Kaip ir dauguma, pamatus jam paklojau tuo metu, kai iširo kolūkiai. Įsigijau senų karvidžių pastatus, atnaujinau juos. Ir ėmiausi kurti ekologinį pieno ūkį dar tuo metu, kai nebuvo jokių išmokų, mokamų už ekologinį ūkininkavimą – aplinkosauga man buvo ir liko svarbi“, – pasakojo A.Tarvainis.
Anot jo, jis dalyvavo kuriant kooperatyvą „Eko Žemaitija“, nes buvo patyręs ir tai, kaip sunku ūkininkaujant viskuo pasirūpinti pačiam – ir prižiūrėti gyvulius, ir prieauglį parduoti, ir pieną – taip pat.
„Pieno supirkimo kainos visada smarkiai svyruodavo. Su ūkininkais kalbėdavome apie tai, kad reikia jungtis į kooperatyvą, nes didesnį pieno kiekį galima parduoti už palankesnę kainą.
Pats tuo metu dar vadovavau ir Telšių apskrities Žemės ūkio departamentui. Tad turint administravimo žinių, lengviau buvo viską pradėti: kartu pradėjome auginti kooperatyvą, o aš – ir savo ūkį“, – pasakojo A.Tarvainis.
Šiuo metu jo ūkyje prižiūrima apie 130 galvijų, iš jų – 40 melžiamų karvių. „Auginu ir mėsinių galvijų – mišrūnų. Pienininkystei reikia atsvaros, nes specializuotas ūkis yra labiau pažeidžiamas, – užsiminė Algirdas.
„Kadangi esu kooperatyvo valdyboje, ieškome būdų, kaip praplėsti gamybą – reikia ir apie logistiką pagalvoti, ir rinkodarą“, – pridūrė jis.
Idėjiniai ekologai
47 narius vienijančiam kooperatyvui šiuo metu vadovaujantis Albinas Slavinskis taip pat yra vienas iš jo steigėjų, o jo paties ekologinio ūkio fermose mūkia apie 40 karvių.
Kadangi Albinas ir pats yra „idėjinis ekologas“, pirmiausia norėjosi pasmalsauti, ar sunku gyvulininkystėje laikytis ekologijos reikalavimų.
„Tam reikia paisyti kitokios technologijos nei ūkininkaujant įprastiniu būdu. Apie chemines trąšas čia negali būti nė kalbos. Bet tam, kad žalienos būtų vešlios, jas reikia atsėti kas 4-5 metus.
Javų pašarams taip pats prisiauginu. O prieš jų sėją reikia taip paruošti dirvą, kad piktžolės neželtų. Kiti ūkininkai negali patikėti, kad be jokių chemikalų javai gali taip puikiai užaugti“, – kalbėjo A.Slavinskis.
Konkurencija buvo ir liko
Anot pašnekovo, ekologiškų pieno produktų paklausa didėja.
Jeigu anksčiau per mėnesį už parduotus gaminius kooperatyvas sukaupdavo apie 14 tūkst. eurų, pastaruoju metu ši suma artėja prie 20 tūkst. eurų.
„Šiuo metu per parą perdirbame apie 700-800 kg pieno. Perdirbimui į kooperatyvo cechą atvežame jo iš keleto ūkių – pasirenkame patį kokybiškiausią. Ypač pieno kokybė svarbu gaminant naujausią gaminį – fermentinius sūrius“, – paaiškino A.Slavinskis.
Iš viso kooperatyvo ceche gaminama 17 skirtingų pavadinimų produktų: įvairių varškės sūrių, džiovintų sūriukų, išvalytą lydytą sviestą „ghee“, natūralų jogurtą ir kitus.
Planuojama imtis ir mocarelos sūrio bei grūdėtosios varškės gamybos.
