„Neužsibūkime čia. Nes tuoj jie visi ims glaustytis prie mašinos“, – ir 47 metų Vilnis Štencelis, apsukęs ratą aplink bandą, pikapą nuvairuoja link namų.
Štai tokia galėtų būti pirmoji pažintis su vakarine Latvijos žeme Kuršu – vos už 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos esančiu galvijų ūkiu „Brūzilu liellops“.
Tačiau COVID-19, tikėtina, ilgam sustabdė keliones. Telieka neprarasti vilties, kad iki pavasario, kai vėl kirbins noras keliauti, atsivers karantino nuo kaimynų užrakintos sienos.
Įgudo kepti kepsnius
Nuo Vilniaus tai – nearti. Iki Brūzilu kaimo, esančio Latvijoje, Salduose, bus kokie 450 kilometrų kelio, nuo Kauno – 100 kilometrų mažiau. O štai nuo Mažeikių jis apskritai ranka pasiekiamas – pakaktų ir 20 minučių.
Pasak ūkio šeimininkės, ekonomistės-finansininkės Agnesės Arnės Štencelės, jiedu su vyru – ne virėjai. Tačiau iki pandemijos, iš anksto susitarus, pas juos būdavo galima ne tik paganyti akis į Limuzinų, Šarole, Angusų veislių galvijus, bet ir užsisakyti brandintos jautienos kepsnį.
Jautienos kepsniai ant šeimos stalo nepaprastą aromatą skleidė ir per Kalėdas, per Naujuosius, tikėtinam, taip pat.
Pats Vilnis svečiams jų iškepdavo ir praėjusią vasarą, bet tik tada, kai tarp gausybės ūkio darbų galėdavo skirti laiko svečiams priimti.
Šis ūkis, turintis apie 1600 ha žemės, gyvena iš gyvulininkystės: augina pieninių veislių galvijus, nuo 2015-ųjų – ir mėsinių veislių gyvulius, pagal išankstinius užsakymus prekiauja jautiena.
Žemę paveldėjo
„Tai mano tėviškė – augau čia su broliu bei seserimi. Sodyboje iki šiol yra išlikęs senas tvartas, kuriame sovietmečiu tėvai laikė tris karves, porą kiaulių bei kelias avis. Tais laikais juk žmonėms nebuvo leidžiama auginti daugiau gyvulių, nei nustatyta.
Tėvas buvo mechanizatorius, mama šėrė veršelius. Taip anuomet kolūkyje gyvendavo kone kiekviena šeima“, – pasakojo Vilnis.
V.Štencelis ir pats dar spėjo paragauti darbo kolūkyje, kai, baigęs žemės ūkio technikumą, jame atliko praktiką.
„Vėliau į Jelgavos universitetą įstojau studijuoti agronomijos, o baigiau jį jau kaip ūkininkas. Mat man bestudijuojant buvo atkurta Latvijos Nepriklausomybė, pasikeitė ir studijų programa“, – paaiškino pašnekovas.
Būtent tuo metu, atkuriant žmonių teisę į nuosavybę, buvo grąžinti ir 78 hektarai močiutės žemės.
„Tą žemė mes, vaikai, paveldėjome trise. O tais laikais net ir 5 hektarai buvo daug. Jokios technikos nebuvo – pirmasis mūsų „traktorius“ buvo arklys, kurį pasikinkę ir šieną suveždavome, ir žemę įdirbdavome. Ir pamažu ėmėmės pienininkystės“, – pasakojo Vilnis.
Pirmiausia buvo melžiamos trys, po to – penkios karvės. Ilgainiui banda padidėjo iki 28 galvijų.
Įkūrė savo ūkį
1993 metais V.Štencelis išvyko į Daniją, kur pieno ūkyje atliko trijų mėnesių praktiką.
„Tuo metu Saldų miestas susibičiuliavo su panašaus dydžio miestu Danijoje, ir mes, 8 studentai, turėjome galimybę ten padirbėti. Mums tai buvo kitas pasaulis, sunku buvo suprasti, kad žmonės taip nuolat gyvena ir dirba.
Šeimininkai, pas kuriuos apsistojau, mane priėmė kaip sūnų – darbas jų ūkyje man buvo kaip stebuklas. Toji patirtis mane vėliau ir paskatino apsispręsti: baigęs Jelgavos universitetą įregistravau savo ūkį.
Kurį laiką dar padirbėjau fizinio lavinimo mokytoju Saldų mokykloje, bet supratau, kad neįmanoma visko aprėpti. Nes ir mokykloje, ir ūkyje rudenį būna pats darbų įkarštis“, – pasakojo Vilnis.
Štai taip prasidėjo jo kelias į gyvulininkystę. Šiuo metu galvijų ūkyje „Brūzilu liellops“ auginami ir pieniniai galvijai,ir mėsiniai, sėjama ir grūdinių kultūrų.
„Dėl žemės ir pas mus, Latvijoje, didelė konkurencija, o ir su kaimynais nesinori ginčytis. Esame išplėtę ūkį iki 1600 hektarų, ir tiek jau tikrai pakanka“, – užsiminė latvis.
