Net ir kooperatyvas vienas lauke – ne karys: susijungė ir pieną parduoda trise

Tam, kad produktų gamybos įmonėms užtektų žaliavinio pieno, jo perkama ir Latvijoje, ir Estijoje. Nes gamybos jų pajėgumai yra gerokai didesni, nei Lietuvoje primelžiama pieno. 

Mūsų šalyje dauguma jo tiekėjų yra stambūs ūkiai bei žemės ūkio bendrovės. Tik 20 proc. viso pieno kiekio tiekia keletas rinkoje esančių kooperatyvų, iš kurio pusę – „Pienas LT“.

Dar 10 proc. pieno superka kooperatyvų pavadinimą turinčios, bet akcinių bendrovių pagrindais dirbančios įmonės. Jos veikia kaip tarpininkai tarp žemdirbių ir pieno perdirbimo įmonių.

„Kadangi konkurencija dėl jo tiekėjų rinkoje yra ypač didelė, kad neapsieinama ir be savitų gandų, kurios lyg strėlės laidomos į kooperatyvus“, – sakė kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas Jonas Kuzminskas.

Jis sako – jis žino. Mat 2001-ųjų kovą Plungėje įkurta žemės ūkio kooperacinė bendrovė „Pieno gėlė“ jau septyniolika metų yra susijęs su jo paties darbu. Jis pats Žemaitijoje turi nedidelį pieno ūkį, o į šį kooperatyvą įstojo trečiais jo egzistavimo metais. Vėliau, nuo 2008-ųjų iki pat 2018-ųjų, jis buvo ir „Pieno gėlės“ vadovas.

Pasak J.Kuzminsko, pradžioje buvo sunku. Ūkininkai šnairavo į kooperatyvus, nes jiems tai siejosi su kolūkine santvarka. Esą, kai visi pieną „pila į vieną puodą“, nežinia, kas ir ko į jį privarvina. „Mano pienas geras, kaimyno – blogas“, – tokia nuostata apie 2000-uosius dar buvo stipri.

„Nebuvo ir nėra paprasta žemdirbius prisikviesti į kooperatyvą. O ir pieno perdirbimo įmonės į pieno kooperatyvus žiūrėjo gana atsainiai“, – užsiminė J.Kuzminskas.

Kokia tad nauda žemdirbiams iš kooperatyvo? „Kokia?“ – perklausė J.Kuzminskas. Ir paaiškino.

Viena, ji susijusi su pieno supirkimo kaina.

„Kol nėra kooperatyvo, už pieną žemdirbiams mokama labai mažai. Bet vos tik jis susikuria tam tikrame regione, staiga ir perdirbimo įmonėse atsiranda pinigų – jos ima mokėti panašią kainą, kad tik „prisirištų“ ūkininkus. O jie nėra linkę bėgioti iš vieno pieno supirkėjo pas kitą“, – kalbėjo J.Kuzminskas.

Jis sakė, kad „Pieno gėlėje“ buvo specialiai paskaičiuota, kiek per metus tiekėjams sumokama už tam tikrą pieno kiekį, o kiek – įmonėse.

„Visada pieno supirkimo kainos svyruoja pagal sezoniškumą, bet mūsų duomenys parodė, kad už parduotą metinį kiekį mes sumokame šiek tiek daugėliau.

Nesame perdirbimo įmonė – negalime sugeneruoti tiek pinigų, kiek gali jos. Tačiau sumaniai parduodami kooperatyvo narių pieną vis tik sugebame už jį mokėti padorią kainą, – sakė J.Kuzminskas. – Be to, jei kooperatyvui būna geri metai – jei finansinė situacija nebūna prasta, sumokame savo nariams priedą, o tai jiems – didelė paskata.“

Kita nauda kooperatyvo nariams – tai paslaugos bei prekės, kokių tik prireikia pieno ūkyje.

„Visiems, kam reikia, į plėvelę įsukame šienainį arba silosą pašarams. Taip pat ja prekiaujame, kombinuotaisiais pašarais – taip pat.

Kadangi perkame didelį šių prekių kiekį, mūsų derybinės pozicijos yra geresnės, nei pavienių ūkininkų, todėl jas įsigyjame už palankią kainą.

Kam reikia, teikiame ir buhalterinės apskaitos paslaugas“, – paaiškino pašnekovas.

Trečia, kooperatyvo narius ne taip smarkiai pažeidžia rinkose vykstantys pokyčiai ir su jais susijęs žaliavinio pieno kainų kritimas.

„Taip buvo ir prasidėjus COVID-19 pandemijai – supirkimo kainos smuko, o mes, turėdami „lašinių“, tą kritimą pridengėme kooperatyvo lėšomis, kad jis nebūtų staigus“, – taip apie kooperacijos naudą aiškino J.Kuzminskas.

Be to, prieš porą metų bendraminčiai kooperatyvai – „Pamario pienas“, „Pieno gėlė“ ir „Pienininkai“ – įkūrė bendrovę „Pieno partneriai“ ir pieną parduoda kartu.

„Tai masto ekonomija – net ir dešimtoji ar šimtoji cento dalis pieno supirkimo kainoje tampa svarbi, kai parduodamas didelis jo kiekis „, – užsiminė pašnekovas.

Kaip kooperatyvui, turinčiam puspenkto šimto narių, pavyko sutarti, kad visi jie tiektų kokybišką pieną – tokį, kuriame somatinių ląstelių kiekis neviršija nustatytos normos ir kuriame nėra inhibitorinių medžiagų – karvėms gydyti skirtų vaistų likučių?

„Aukštai iškėlėme kokybės reikalavimų kartelę. Somatinių ląstelių kiekis nė vasarą neviršija Europinių standartų, o jie – ypač aukšti. Turime įdiegę ir atsekamumo sistemą“, – sakė J.Kuzminskas.

O tai reiškia, kad pieno mėginiai kasdien imami iš kiekvieno ūkio. „Pieno gėlės“ valdyba yra priėmusi sprendimą, kad tas narys, kuris pardavė nekokybišką pieną ir sugadino jį visą, nuostolį turi atlyginti visiems.

„Tol, kol neturėjome atsekamumo sistemos, per visas didžiąsias metų šventes krūpčiodavau nuo kiekvieno skambučio.

Ūkininkai galvodavo, kad per šventes niekas pieno kokybės netikrins. Ir suveždavo į priėmimo punktus jį visą – net ir sergančių bei antibiotikais gydomų karvių.

Yra buvę, kad per šventes iš pieninės grįžto 16-a tonų talpinantis pienovežis, nes jame rasta inhibitorinių medžiagų. Ir visą pieną teko išpilti į mėšlidę“, – pasakojo J.Kuzminskas.

Būta nelaimės, kai į paskutiniame priėmimo punkte pienas su inhibitorinėmis medžiagomis buvo supiltas į visas tris pienovežio sekcijas, mat į vieną netilpo.

Atsekamumo sistema atvedė į garbaus amžiaus moters ūkelį. Ji teturėjo dvi karves. Pasirodo, kažkas jai patarė, kad tam, jog piene neliktų somatinių ląstelių, karvei su miltais reikia sušerti dvi streptomicino tabletes. Ir tie vaistų likučiai pasklido 17 tonų pienovežyje, turėjusiame pasukti ratus link mėšlidės.

Galima tik įsivaizduoti, kokio dydžio tai nuostolis, jei tuo metu už toną pieno buvo mokama 300 eurų.

„Inhibitorinėms medžiagoms aptikti naudojami labai jautrūs testai. Tai labai svarbu – maisto sauga sveikatai turi būti užtikrinta“, – .

„Pieno gėlė“ per du veiklos dešimtmečius daugiausia yra turėjusi apie 900 akcininkų, šiuo metu jų yra apie 450.

Anot J.Kuzminsko, pagrindiniai pieno tiekėjai – kaime jie vadinami „pieno statytojais“ – kooperatyve prieš 20 metų buvo smulkieji ūkininkai. Dabar gi jau yra tokių, kurie per parą primelžia ir toną, ir dvi pieno.

„Didžioji dalis smulkiųjų šeimos ūkių iš pieno sektoriaus pasitraukė dėl garbaus amžiaus bei silpstančios sveikatos. Vaikai ūkių neperėmė, taigi tęstinumo neliko.

Pats gyvenu netoli Telšių esančiame Vabalių kaime, kuriame anksčiau buvo du pieno priėmimo punktai. Šiuo metu tėra vienas, ir tas nežinia, ar išliks“, – pasakojo J.Kuzminskas.

Tačiau kodėl per tiek kooperatyvo veiklos metų neatsirado galimybių patiems imtis pieno produktų gamybos?

„Ir svarstėme tai, ir tam ruošėmės. Buvome ne tik parengę jogurto gamybos linijos projektą, bet jam jau buvo numatytas finansavimas pagal ankstesnio periodo Lietuvos kaimo plėtros programą.

Bet mums nepasisekė – rinkoje nebuvo tokios mažos įrangos gamintojų, kokios mums reikėjo. Dėl jos pagaminimo bandėme tartis su Prancūzijoje bei Izraelio kompanijomis, bet buvo mažai belikę laiko iki programos pabaigos, ir nebespėjome“, – sakė pašnekovas.

Tačiau kooperatyvas jau pasinaudojo parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“. Jos lėšų buvo skirta transporto bazei modernizuoti.

„Įgyvendindami projektą, nupirkome du pienovežius ir jiems priekabą. Ankstesni pienovežiai buvo pirkti prieš gerą dešimtmetį, taigi buvo daugybę kilometrų per tą laiką įveikę – reikėjo naujų“, – paaiškino J.Kuzminskas.

Žemės ūkio kooperatyvai gali gauti paramą pagal įvairias Lietuvos kaimo plėtos 2014–2020 metų programos priemonių veiklos sritis:

„Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, „Parama smulkių ūkio subjektų bendradarbiavimui“,

„Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“,

„Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą";

Perdirbimą vykdantiems bei planuojantiems kooperatyvams yra ypač svarbi pastaroji veiklos sritis – „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą.“

Ją pasitelkus didinamas ūkio subjektų ekonominis gyvybingumas bei konkurencingumas, taip pat skatinamos inovacinės ūkių subjektų technologijos, maisto tiekimo grandinės organizavimas, įskaitant žemės ūkio produktų perdirbimą ir tiekimą rinkai.

vaisių, uogų, daržovių perdirbimas ir (arba) rinkodara, jų perdirbimo procese susidariusių atliekų perdirbimas;

augalininkystės produkcijos perdirbimas ir (arba) rinkodara, jų perdirbimo procese susidariusių atliekų perdirbimas;

mėsos perdirbimas ir (arba) rinkodara, jų perdirbimo procese susidariusių atliekų perdirbimas;

pieno perdirbimas ir (ar) rinkodara, jų perdirbimo procese susidariusių atliekų perdirbimas;

pieno perdirbimas ir (ar) rinkodara, jų perdirbimo procese susidariusių atliekų perdirbimas;

kitų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo I priede išvardytų produktų perdirbimas ir (arba) rinkodara, jų perdirbimo procese susidariusių atliekų perdirbimas;

trečios kategorijos šalutinių gyvūninių produktų perdirbimas ir (arba) rinkodara.