Tada atrodė, kad nebus jokios naudos iš šaltalankių ūkio, tačiau sūnus užsispyrė ir nutarė netgi kurti papildomą verslą – perdirbti šaltalankius.
Pagailėjo senelių žemės
Biržietis statybos inžinierius Vaidas Viederis po studijų Vilniuje į tėviškę sugrįžo šio krašto ūkininko paprašytas iš vienos vietos į kitą perkelti ir padaryti veikiantį nebeveikusį vėjo malūną.
Įveikęs šią užduotį, jaunas vyras nutarė visam laikui pasilikti Biržuose, tad, nusipirkęs sovietinės statybos namą, jame įsirengė modernų būstą, įsidarbino rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriuje, o nutaręs, kad vis viena turi pernelyg daug laisvo laiko, ėmėsi auginti šaltalankius. Šaltalankiais jis užsodinęs daugiau nei 10 hektarų Biržų rajono laukų.
Šaltalankius Biržų rajono Nausėdžių kaimo žemėse 32 metų V.Viederis augina jau 7 metus. Šiame kaime stovi dar jo prosenelio staliaus statyta puiki troba, kurioje užaugo Vaido mama.
Trobą kaip nebereikalingą ir teikiančią vien rūpesčių buvo svarstyta parduoti, tad, pagailėjęs netekti vietos, kur pas senelius bėgo jo vaikiškos vasaros, V.Viederis ryžosi pradėti ūkininkauti.
„Iki tol senelių žemė buvo nuomojama, joje augo javai, o aš nutariau giminės žemę apsodinti šaltalankiais, nes tada man atrodė, kad šaltalankių auginimas nereikalauja daug pastangų. Dabar jau manau kitaip“, – prisipažįsta jaunas vyras.
Persistengė sodindamas
Nutaręs ūkininkauti, vaikinas šaltalankiais užsodino tris hektarus senelių turėtos ir dar du hektarus išsinuomotos žemės. Šaltalankių sodinukus pirko užaugintus Akmenės rajone, šie puikiai prigijo ir suteikė viltį sulaukti neblogo jų vaisių derliaus.
„Tačiau beaugant šaltalankiams netrukus supratome padarę klaidų. Pirma, juos susodinome pernelyg retai. Tankiau susodintus lengviau prižiūrėti, nes išsikerojus krūmams po jais ne taip suveši žolė, tad lengviau ją nupjauti“, – ūkininkavimo patirtimi dalijosi V.Viederis.
Tada jis menkai išmanė, kiek lems vyriškos ir moteriškos giminės ūgliai. O skiriasi jie tuo, kad moteriškieji šaltalankiai veda vaisius, vyriškieji gi – ne. Tad kai ūgtelėjo krūmai, pradedantysis ūkininkas pamatė, kad prisipirkęs ir prisodinęs pernelyg daug šaltalankių-vyrų.
Turi puikų prižiūrėtoją
Metą, kol sodino šaltalankius, V.Viederis prisimena kaip nelengvo triūso laiką. O įdomumas prasidėjo krūmams ėmus duoti derlių ir pradėjus spausti šaltalankių sultis, gaminti jų koncentratą, virti džemus bei tyres.
Šaltalankių derlius nuimamas iš pradžių nukarpant vaisiais aplipusias šaltalankių šakeles. Karpoma paprasčiausiomis sodo žirklėmis, nukirptų šakelių ilgis – maždaug trisdešimt centimetrų. Į šį nelengvą darbą kimba pats ūkininkas, finansininkė jo žmona Šarūnė, padeda ir jo tėvai.
„Turime ir prižiūrėtoją, gal tiksliau – darbų vadovą. Tai dvimetis mūsų sūnus Jokūbas. Dalyvauti nuimant derlių jam labai patinka“, – atkreipia dėmesį V.Viederis.
Nukarpytos šaltalankių šakelės transportuojamos į Biržus, ten susiremontuoto namo ūkinėje dalyje V.Viederis yra įsirengęs šaltalankių vaisių perdirbimo cechą. Ten šakelės kraunamos į šaldiklius ir atšaldomos iki minus 24 laipsnių. Tuomet pašalusios uogos nubarstomos nuo šakelių, persijojamos ir iš jų spaudžiamos sultys, verdami džemai bei tyrės. Vaisių išspaudos sudžiovinamos, atskiriami kauliukai, iš kurių po to spaudžiamas aliejus. Trims šimtams gramų sulčių išgauti sunaudojama 700 gramų uogų.
O kad išgautum vieną litrą šaltalankių aliejaus, tenka sunaudoti visą toną vaisių.
Pamatė, kad yra lepūs
V.Viederio šaltalankių ūkis išaugo iki 10 hektarų, dalį žemės jam pavyko nusipirkti, dalį nuomojasi. Iš pradžių manęs, kad šaltalankiai gana gajūs, jis įsitikino, jog jie pakankamai lepūs, šlapią rudenį ar drėgną pavasarį nemažai jų prigeria, šaltą žiemą dalis šaltalankių iššąla, o karštą vasarą kai kurie jų nudžiūsta.
„Tad rudenį karpom šaltalankių šakeles, genim krūmus, o pavasariais stengiamės atsodinti naujus sodinukus vietoj prigėrusių, nušalusių, išdžiūvusių. Dabar jau žinom, kad vieną vyrišką šaltalankį reikia sodinti taip, kad šalia jo būtų šeši moteriškieji“, – sako V.Viederis.
Mažiau derlingose Biržų krašto žemėse šaltalankių ūkių ne taip ir mažai.
„Dauguma šaltalankių augintojų vaisius atiduoda perdirbėjams. Manau, jog mūsų pranašumas yra tai, kad mes patys perdirbam šaltalankius spausdami sultis, aliejų, virdami tyres ir džemus. Todėl mūsų produkcija šviežia ir skani“, – sako biržietis.
Jis ir šaltalankių vaisių perdirbimo įrangą įsigijo todėl, kad buvo gaila gana sunkiai išaugintus šaltalankius atiduoti perdirbėjams, kurie verčia juos į bendrą katilą. Juk jo paties vaisiai išauginti ekologiškai, niekuo, išskyrus nupjautos ir susmulkintos žolės mulčią, jie netręšiami.
Nepurškiami šie šaltalankiai ir nuo kenkėjų, nors augintojas ir neslepia, kad jie turi priešą – šaltalankių museles ir jei laiku nenukarpai šakelių su vaisiais, per keturias dienas pačios sudoroja tuos vaisius.
Pajamų yra, pelno – ne
Vasaros pradžioje Vaidas beturėjo vienintelę savo produkcijos pakuotę: joje įdėtas šaltalankių sulčių buteliukas ir po indelį džemo bei tyrės.
„Sausio mėnesį savo gaminių paprastai jau nebeturime, o išperka mūsų pakuotes dažniausiai Kalėdoms“, – sako V.Viederis.
Jis pasakoja prieš kelerius metus nusipirkęs palapinę ir ketinęs savo produkciją pristatyti mugėse, bet to daryti iki šiol neteko. Netenka jam savo gaminių tiekti ir prekybos tinklams, nes tai, kas pagaminama, nuperkama tiesiai iš namų.
Šeima kasmet perdirba kiek daugiau nei po toną šaltalankių vaisių. Vyras pasidžiaugė uoliausia jo produkcijos pirkėja – pasvaliete, prisipažinusia, kad per mėnesį suvalgo po 10 indelių šaltalankių džemo.
„Pajamų už šaltalankių sultis ir kitus gaminius turim, tačiau pelno dar ne, nes daug investuojame į perdirbimą“, – sako V.Viederis.
Jaunas vyras tvirtina, kad nelengvas šaltalankių auginimas jam tapo prasmingu laisvalaikiu. O iki tol prasmę jis buvo radęs Sodeliškiuose perstatinėdamas ilgai neveikusį vėjo malūną, kuris dabar puikiausiai veikia ir mala grūdus suteikdamas malonumo šioje vietoje organizuojamos Duonos kelio edukacijos dalyviams.
Tenka keltis ketvirtą ryto
Jaunojo ūkininko tėvas inžinierius Kęstutis Viederis patvirtina, kad uošvių žemę parduoti išties svarstė. Mat nuomininkai, nuolat teisindamiesi nederlium, mokėjo labai mažus nuompinigius.
„Gal ir būtume pardavę, bet staiga Vaidas pareiškė, kad senelių žemėje jis augins šaltalankius“, – prisiminė vyras.
Iš pradžių sūnaus sumanymas jam toli gražu neatrodė duosiantis naudos, jis dargi pamėginęs Vaidą nuo to atkalbėti. Bet jaunas vyras buvo neperkalbamas – iškart puolė į verslą: ieškojo šaltalankių sodinukų, sodino juos, prižiūrėjo ir laukė derliaus.
„Kaip dabar prisimenu, pirmąjį šaltalankių derlių nuiminėjom septyniese, dirbom dvi dienas, o į namus atvykęs šaltalankių supirkėjas ėmė peikti vaisius ir už juos Vaidui sumokėjo 150 litų“, – sako K.Viederis.
Po to jis ir vėl ėmė sūnų atkalbinėti nuo, kaip jam tada atrodė, jokios naudos neduodančio šaltalankių auginimo, tačiau Vaidas ne tik atsispyrė įkalbinėjimams, bet dargi nutarė pats tapti šaltalankių perdirbėju. Tėvui dabar beliko džiaugtis, kad sūnų užaugino darbštų, užsispyrusiai siekiantį tikslo, verslų.
Dabar verslas įsisuko, šeimos pagamintos šaltalankių sultys ir kita produkcija išgraibstoma kaipmat.
Tačiau visa tai pelnoma sunkiu darbu, neretai į darbus kimbant nuo ketvirtos valandos ryto.
