Gediminas Šopis įvairiai – kmynais, pipirais ar kitaip pagardintus varškės sūrius buvo surikiavęs vitrinoje Tautų mugėje, praėjusį savaitgalį vykusioje Vilniuje. Mat įvairios mugės, nuo pavasario iki vėlyvo rudens keisdamos viena, vyksta visoje Lietuvoje. O jos ir yra ta vieta, į kurias suvažiuoja ir sūrininkai.
Saldūs, sūdyti, rūkyti, aštrūs ir kitokie „Sūriai su visa smetona“ yra jo mamos Nijolės Šopienės sumanymas, atsiradęs maždaug prieš 14 metų ir kone augte suaugęs su mugėmis. Pasak G.Šopio, Šiaulių rajone, Toločių kaime nedidelį pieno ūkį turinti šeima sūrių, ženklinamų dar ir tautinio paveldo ženklu, daugiausia prigamina mugėms.
„Ūkyje dirbame visi šeimynykščiai. Ir nuo tų laikų, kai mama sugalvojo perdirbti pieną. Buvo apie 2008-uosius, kai įsirengėme sūrinę, nusipirkome įrangos. Taigi įveikę vieną sunkmetį atėjome ir iki antrojo, sukelto COVID-19. Ir išlikome“, – pasakojo G.Šopis.
„Šiuo metu krizė dar nėra atsitraukusi, taigi dalį pieno parduodame supirkėjams. Anksčiau perdirbdavome jį visą“, – užsiminė Gediminas.
Jo teigimu, turint nedidelį pienininkystės ūkį imtis perdirbimo galima primityviausiu būdu – rauginti pieną, daryti varškę, slėgti sūrius. Bet vis tiek tam reikia specialios, higienos normų reikalavimus atitinkančios patalpos, šaldytuvo sūriams laikyti.
„Esame nusipirkę modernų puodą pienui kaitinti. Šiluma jam perduodama per vandenį, todėl kaitinant pieno baltymai neprilimpa prie sienelių – pienas nesvyla. Tačiau tai nėra pigus pirkinys. Jis mums kainavo apie 2 tūkst. eurų“, – paaiškino G.Šopis.
Investicijų reikia nuolat
Užklausus, ar ūkis neplanuoja investicijų į gamybą – gal ketinama didinti jos apimtis, Gediminas atsakė, kad investicijų poreikis visada egzistuoja.
Pasak G.Šopio, per darbus rankos dar nepasiekė, bet jis ketina pasidomėti, kokia ir kaip artimiausiu metus bus teikiama parama pieno perdirbėjams pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programą pieninė galvijininkystės sektoriui. Jo teigimu, pastaruoju metu vienas svarbių atrankos kriterijų yra ūkio dydis – melžiamų karvių skaičius.
Taigi jis dar turės atidžiai peržiūrėti taisykles, ar gali pretenduoti į paramą.
„Mūsų patirtis liudija, kad į perdirbimą investicijos yra didelės ir jos ne taip greitai atsiperka, kai gaminamų produktų kiekis nėra didelis.
Mums gal kiek paprasčiau, nes mes viską darome patys – ir karves patys melžiame, ir pašarus ruošiame, ir mokame sūrius gaminti.
Tačiau reikia skaičiuoti, planuojant naujus pirkinius. Sūrinės įranga yra brangi. Mums reikėjo ir modernaus kaitinimo puodo, ir stalai turi būti ne bet kokie – specialūs. O kadangi mūsų sūrinei jau per 10 metų, šį tą reikėtų atnaujinti“, – kalbėjo G.Šopis.
Jo šeimoje slegiamų sūrių istorija prasidėjo maždaug prieš 15 metų, kai į kaimą atsikėlę Šopiai nusipirko karvę, o pragyvento bandė augindami daržoves. Galop buvo sutarta, kad jie laikys daugiau karvių, o pieną – perdirbs.
N.Šopienė ėmėsi gaminti varškę, iš grietinės mušti sviestą. O tai, ką pagamindavo, parduodavo turguje Šiauliuose. Ji visa darė taip, kaip buvo išmokusi iš savo artimųjų – pagal senąsias tradicijas.
Dar renkamos paraiškos
Paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama smulkiesiems ūkiams“ – pieninės galvijininkystės sektoriui.
Paraiškos pagal šią KPP priemonę bus renkamos iki rugsėjo 30 dienos.
Šiam paraiškų rinkimo etapui skirta 12,73 mln. eurų paramos lėšų. Priemonė finansuojama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.
Pabrėžtina, kad šia priemone remiami būtent karvių pieno produkciją gaminantys ūkiai, tad ožkų ar avių pieno gamintojai šioje programoje nedalyvauja.
Kaip ir anksčiau, išmokos suma vienam ūkininkui, įgyvendinančiam projektą, – iki 15 000 eurų.
Paramos gali kreiptis ne jaunesni kaip 18 metų asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir iki paraiškos teikimo dienos yra įregistravę žemės ūkio valdą ir ūkininko ūkį taip, kaip numato teisės aktai.
Pagal veiklos sritį „Parama smulkiesiems ūkiams“ remiama žemės ūkio produktų gamyba ir pačių ūkininkų pagamintų arba užaugintų žemės ūkio produktų perdirbimas ir teikimas rinkai.
Šios veiklos srities prioritetas – visuose regionuose didinti visų žemės ūkio veiklų gyvybingumą ir konkurencingumą, taip pat skatinti inovacines ūkių technologijas.
Tikslinės jos sritys – efektyvesnis ūkininkavimas modernizuojant ūkius, užsiimant prekine gamyba bei konkuruojant rinkoje, didinant smulkiųjų ūkių ekonominį gyvybingumą.
