Regis, įmonių grupei „Vikonda“ priklausančios žemės ūkio bendrovės „Krekenava“ ilgametės agronomės Auksės Novogrudskės sieloje ši žymiojo humanisto idėja atrado dosnią dirvą ir, giliai įleidusi šaknis, suvešėjo visu savo grožiu, sukraudama saldžių laimės vaisių.
Kadaise svajojusi tapti policijos pareigūne, šiandien pašnekovė džiaugiasi, kad gyvenimas jai turėjo kitokį planą – leido iš arti pažinti žemės dovanojamus stebuklus ir savo rankomis bei žiniomis prisidėti juos kuriant.
„Gamta pilna pamokų, kurias mums vertėtų išmokti“, – įsitikinusi Auksė, visai neseniai su šeima iš miesto dusulio ištrūkusi į kiekviename žingsnyje gyvybe alsuojantį kaimą.
– Aukse, 13 metų dirbate agronome. Ar esate iš tų žmonių, kurie suleidę rankas į žemę pasisemia energijos, susigrąžina darbams ir kasdienybei išdalintas jėgas?
– O taip, aš tikrai esu iš tų, kuriems suleisti rankas į žemę būtina (nusišypso). Labiausiai man patinka darbai savame sode.
Kasdien apeinu kiekvieną medį, kiekvieną savo sėtą, sodintą gėlę ar krūmą. Ir visai nesvarbu, kad jaučiuosi pavargusi ar diena jau vakarop. Man tai suteikia jėgų ir padeda užmiršti visus rūpesčius, it ranka nuima stresą... Tiesiog mėgaujuosi.
– Kartais sakoma, jog šiuolaikinis modernusis žmogus tuštumą viduje ir būties beprasmybę jaučia būtent todėl, kad prarado ryšį su žeme bei gamta. Pritartumėte?
– Sunku pasakyti... Manau, ryšys su žeme – įgimtas. Ne kiekvienam patinka stebėti augalus, ne kiekvienam patinka teptis rankas žeme. Dauguma nori greito savo darbo rezultato, o čia taip nėra. Viskas palengva, iš lėto. Tai daug žinių ir pastangų reikalaujantis darbas. Negali improvizuoti – privalai žinoti.
– Įsivaizduoju Jus, Aukse, kokių devynerių metukų: tvirtu žingsniu susimąsčiusi vaikštote po laukus ir sukate galvą, kaip čia močiutės bulvių derlių gausesnį užauginti (šypteliu). Kada Jumyse apsigyveno mintis apie agronomo profesiją?
– Į žemės ūkį patekau visai netikėtai. Tiesiog norėjau pakeisti profesinę sritį ir pasitaikiusi nuostabi proga tęsiasi jau 13 metų.
Mano darbas žemės ūkyje prasidėjo nuo sandėlininkės pozicijos. Prabėgus keleriems metams, tapau agronome. Viskas vyko greitai ir labai įdomiai.
Dirbdama agronome galiu save realizuoti, visada mokytis, bendrauti su įdomiais žmonėmis ir gauti gerų patarimų, pamokymų. Aš mėgstu viską sugerti į save, man patinka daug žinoti ir sužinoti.
O vaikystėje save siejau toli gražu ne su žeme. Svajojau tapti policininke, bet taip jau gyvenime susiklostė, kad esu čia, kur dabar esu. Jaučiuosi labai dėkinga savo buvusiam direktoriui Remigijui Kilui, kuris mane pastūmėjo į Žemės ūkio technologijų mokslus, skatino tobulėti ir daug ko išmokė. Ačiū jam.
– Mano akimis, agronomo darbas – viena prasmingiausių specialybių. Esate lyg tarpininkai tarp savo gėrybes mums auginančios Motinos Žemės ir žmogaus, kuris be šių dovanų – maisto – tiesiog neišgyventų. Kuo šis darbas Jus žavi labiausiai?
– Žavi tuo, kad tu visada jautiesi ir esi reikalingas. Čia ne koks pamaininis darbas, kai atėjai, atidirbai dvi tris dienas ir tada viską pamiršęs tiek pat ilsiesi.
Dirbdamas agronomu esi atsakingas kiekvieną dieną ištisus metus. O ypač nuo ankstyvo pavasario iki pat vėlyvo rudens. Atpildo valanda – kai matai gražius ir sveikus pasėlius, o galutiniame rezultate – derlių.
Žinoma, daug ką reiškia ir gamtos veiksniai, tačiau agronomo rolė taip pat labai svarbi. Negali kažko pražiūrėti, nepamatyti ar nepadaryti. Viskas turi būti atlikta laiku ir preciziškai.
– Jūsų lūpomis kalba meilė žemei, gamtai ir savai profesijai. Gera klausyti. Regis, esate iš tų laimingųjų, kurie atrado savo pašaukimą. Kaip manote, kokio svorio gyvenimo laimės dedamoji yra sėkmingai pasirinkta profesija?
– Svarbiausia man yra sveika, darni ir laiminga šeima. Antroje vietoje mylimas darbas ir puikūs tarpusavio santykiai su mane supančiais žmonėmis. Nes tik geri tarpusavio santykiai su žmonėmis yra visų sėkmių pradžia (pabrėždama taria pašnekovė).
Jaučiuosi ir esu savo vietoje po saule. Džiaugiuosi, kad dirbu šauniame kolektyve su puikiais, nuoširdžiais žmonėmis – tiek darbuotojais, tiek vadovais. Saviraiška, pasitikėjimas savimi, aplinkinių pagalba veda mane į priekį. Atsiduodu darbui 100 procentų, nes nemėgstu pradėto darbo mesti jo nepabaigusi.
– Turbūt kiekvienas agronomas šiemet įsiminė gegužės 12-ąją, kai rytą už lango pamatė laukus užklojusį kelių centimetrų storio sniego patalą. Jūsų širdies šis reginys nesukaustė?
– Pamačiusi netekau amo... Važiuodama į darbą sustojau nufotografuoti rapsų lauko. Pasidarė baisu, nors vaizdas buvo gražus. Laimė, žalos pasėliams nebuvo padaryta, o tai svarbiausia. Reikia tikėtis, kad daugiau to neteks matyti ir patirti.
– Yra profesijų, kuriose iššūkiai retas svečias, o kitose atvirkščiai – reta diena prabėga be iššūkių. Agronomija turbūt priklauso antrajai grupei, nes juk gamta nenuspėjama: tai žeria akibrokštus vidury gegužės sniegu vėsindama vaiskų rapsų žydėjimą, tai demonstruoja ūmų charakterį alindama sausromis ar liedama pernelyg gausius kritulius, o žmogui telieka prie viso to prisitaikyti...
– Per tiek metų visko buvo ir dar, neabejoju, bus. Susiplanuoji darbus, pasiruoši ir koks lietus pradeda lyti ar vėjas pakyla... Štai ir stop kai kuriems darbams.
Bet jau apsipratau, kad reikia gaudyti momentus, valandas ir kad nėra pas mus darbo laiko nuo 8 iki 17 val. ar pietų pertraukos nuo 12 iki 13 val. Turime taikytis prie oro sąlygų ar kitų gamtos veiksnių. Bet tai nėra blogai. Tai grūdina žmogų greitai persiorientuoti, greitai keisti vieną darbą kitu. Nes tik taip pavyksta susitvarkyti visai komandai kartu su darbais ūkyje.
– Žemės ūkis – naujoves sparčiai sugeriantis sektorius. Kaip pasikeitė agronomo darbas nuo pirmųjų Jūsų veiklos metų iki šių dienų? Kokios modernios technologijos taikomos įmonėje, kurioje dirbate – UAB „Krekenava“?
– Per 13 veiklos metų įgijau daug žinių, neįkainojamos patirties. Žinoma, atsirado našesnė, moderni technika. Sumažėjo mechanizatorių skaičius, pagalbinių žmonių tiek, kiek anuomet, nebereikia, kadangi technika moderni ir daug našesnė.
Pamenu, susirenku moteriškes ir vežu į lauką „gairiuoti“ (išmatuoti laukus – aut. past.) tręšimui. Dabar to nebeliko, nes navigacijos savo darbą atlieka puikiai. Taip pat, tausodami gamtą, pasėlius tręšiame pasitelkę sensorius, kurie parodo, kiek ir ar turime dar pamaitinti augalą.
Atlikus dirvožemio tyrimus, atsirado laukų žemėlapiai, kurie mums rodo, kiek ir kokios trąšos dirvožemiui trūksta ar yra pakankamai. O planuose dar daug įvairių lūkesčių ir vizijų.
– Jūsų nuomone, kaip žemės ūkio sektorius atrodys dar po 13 metų? Apie kokią inovaciją, kuri palengvintų Jūsų darbą, svajotumėte?
– Kartkartėmis tenka pabendrauti su buvusiais kolūkių pirmininkais. Senyvo amžiaus vyrai pasakoja, kaip tais laikais buvo organizuojami darbai, kiek laiko užtrukdavo atlikti vieną ar kitą darbą ir t. t. Mes su vyru pasakojame, kas vyksta dabar, kokias technikas valdo mechanizatoriai, koks darbų našumas. Tai išgirdus sublizga jų akys ir sako: „O kad tada taip būtų buvę...“
Mane tokie pokalbiai apie prisiminimus keistai jaudina, nes aiškiai suvokiu, kaip greitai bėga laikas ir koks jis yra negailestingas žmogaus atžvilgiu. Turi dar tiek daug nuveikti, išmokti. Viskas aplinkui sparčiai keičiasi: kas buvo vakar, šiandien jau gali būti seniena.
Kadangi viskas sparčiai žengia į priekį, tai manau, kad modernizuojant žemės ūkio techniką ir didinant jos našumą, sutaupysime daugiau laiko ir viena technika vienu metu atliksime kelis darbus.
Darbų našumas taupo laiką ir pinigines sąnaudas. Sutaupytos sąnaudos – investicija, sutaupytas laikas – gyvenimas. Link to dabar jau ir einame. Taigi svajonės pildosi (nusišypso).
– Agronomijoje studijos greičiausiai niekad nesibaigia: net laikydamas rankose diplomą vis tiek turi nuolat atnaujinti žinias ir toliau kaupti, plėsti kompetenciją. Ar taip ir yra?
– Visada sakiau ir tai patyriau, kad geriausi mokslai yra praktika. Joks vadovėlis tavęs taip gerai neišmokys kaip prisilietimas prie darbo. Skaityti yra viena, o dirbti, klysti ir mokytis iš savo klaidų yra kita. Bet jei tik turiu galimybes, visada pasinaudoju proga tobulėti, skaityti ir tai išbandyti praktikoje.
Žinių atnaujinimas, papildymas bei pasidalinimas yra atsakingo, imlaus ir darbštaus žmogaus prioritetai. Nes viską pasiimi ne tik sau, bet ir savo vaikams, draugui, kaimynui.
Man visada malonu, kai vienu ar kitu klausimu kas nors pasiteirauja patarimo ar nuomonės, susijusios su mano veikla, su mano specialybe.
– Aukse, vienu metu jaunoji karta, regis, norėjo nutolti nuo žemdirbystės, bet dabar matome daug jaunųjų ūkininkų. Netgi mieste, vaizdžiai tariant, ant asfalto užaugęs jaunimas perka senutes kaimo sodybas, ten prisodina daržovių lysvių, uogų krūmų ir tai tampa jų mylimu hobiu. Kiti, gyvendami daugiabučiuose, ieško būdų, kaip daržą įkurdinti ant palangės ar balkone. Jus tai stebina? Kodėl jaunimą traukia tokia veikla? Matyt, kartą savo rankomis užauginęs bent mažulytį derlių, negali šio magiško jausmo pamiršti?
– Spartus gyvenimo tempas išvargina žmones ir nesvarbu, kokio amžiaus jie bebūtų. Todėl, manau, dauguma atsisuka į kaimą ieškodami harmonijos pirmiausia su savimi. Taip pat ir mes su šeima iš miestelio išsikraustėme į kaimą. Bute tiesiog dusau. Norėjau savo kiemo, šiltnamio, ramybės.
Taip pat didelę įtaką daro ES paramos. Juk niekas nevyksta be investicijų ir tai yra didelė paspirtis jauniesiems ūkininkams.
Argi nemalonu savo augintomis daržovėmis, uogomis ar vaisiais vaišinti kitus? Ar nemalonu gauti kaimyno vištų dedamų naminių kiaušinių? Malonu ir miela. Taip atsiranda ir bendrystė vienas su kitu. Juk tik bendrystėje esame socialūs individai.
– Augalų gerovė ir kuo gausesnis, kokybiškesnis derlius – Jūsų kasdienis profesinis rūpestis. Ar po darbo dienos dar lieka ūpo puoselėti savą daržą? O gal sena patarlė apie batsiuvį be batų tiktų ir Jums?
– Tikrai, aš esu batsiuvys be batų (juokiasi). Ne todėl, kad nenoriu, o todėl, kad paroje mažai valandų.
Kaip jau minėjau, turiu tik sodą prie namų ir nedidelį šiltnamį. Ten lieka mano laisvalaikis, ten galvoje susidėlioja visos mintys, dingsta visas nuovargis.
– Aukse, papasakokite apie savo šeimą. Galbūt ir vyras dirba panašioje srityje?
– Mano vyras Evaldas taip pat dirba žemės ūkyje. Gal todėl ir randame abu bendrą kalbą, nes visada abu vienodai pasinėrę į darbus. Jis taip pat žino, kad žemės ūkyje laiko laukti nėra, kad darbus reikia padaryti ir nežiūrėti į laikrodį.
Kitos specialybės žmogui būtų sunku su manimi gyventi, nes manęs per darbymetį nėra namie. Labiausiai gaila, kad nemačiau, kaip užaugo vaikai... (ilgesingai šypteli prisiminusi atžalas) Sūnui Rūteniui – 19 metų, Povilui – 18-likti, mažajai dukrytei Liepai – 6 metukai.
– Galbūt kuri nors iš atžalų, įkvėpta mamos profesijos, prasitarė svajojanti sekti Jūsų pėdomis?
– Sūnūs linkę į sportą, dukrytė – maža eilėraščių deklamuotoja. Didieji vaikai svajoja sieti save su sportu. Jei atvirai, nė nežinau, ar norėčiau, kad jie eitų mano pėdomis, nes pasaulis didelis, o pakelti akių į dangų šioje specialybėje nėra kada (šypsosi).
Aišku, labai smagu buvo matyti, kai paskutinio skambučio šventės metu vyresnėlis sodino medį taip, kaip mokiau aš – taip, kaip reikia, o ne tik kad įkišti šaknis į žemę (juokiasi). Vadinasi, viskas užfiksuota. Pamoka išmokta, žinios perduotos.
– Agronomas ilsisi tada, kai ilsisi gamta – šaltuoju metų laiku. Kam mėgstate skirti savo laiką ir mintis, kai ateina metas atsikvėpti?
– Geriausias poilsis – namuose su šeima. Per darbymetį daug judesio ir tai tikrai nuvargina. Paskutiniu metu grįžusi į namus po darbo vis sau kartoju: „Kaip gera namie, kaip gera namie...“ Nors namuose ir milijonas darbų, kurie vis atidėliojami dėl laiko stokos, bet vis tiek geriausiai pailsiu namuose.
Negaliu praeiti pro medelynus ar gėlių parduotuves (savo aistrą išduoda Auksė). Negaliu susilaikyti nenusipirkusi kokio augalo sodui ar namams. Kadangi namuose esame dar tik naujakuriai, tai sode vietos saviraiškai pakankamai.
– Kasdien būnate labai arti žemės ir augalų. Sakykite, ko žmogus galėtų pasimokyti iš gamtos?
– Atsidavimo, kantrybės ir pasitikėjimo savimi. Juk tokia mažytė sėklytė atiduoda visą savo energiją grūdui, subrandina mums duoną.
Taip pat ir mes turime išmokti atiduoti save vienas kitam: suprasti, saugoti, padėti ir užjausti, kada to reikia. Per smarkiai padidėjusį gyvenimo ritmą kartais pamirštame tuos, kuriems mūsų labiausiai reikia. Atsisukime vienas į kitą.
Turime išmokti būti kantresni, nes ne visada viskas pasiseka iš pirmo karto. Pasitaiko ir kliūčių, ir klaidų, ir nesėkmių. Bet svarbiausia visada pasitikėti savimi, nesvarbu kas benutiktų, kad ir kaip būtų sunku, tačiau ši savybė visada duoda geriausius pasiekimus bet kokioje veikloje.
– Kad jau pakviečiau Jus filosofijos horizontų link, atskleiskite, Aukse, savo laimės receptą. Kas Jus įkvepia, kai entuziazmas semti gyvenimą pilna sauja šiek tiek ataušta?
– Kai pervargstu ar kas nors nepasiseka, visada sau primenu, kad esu sveika, kad mano artimieji yra sveiki ir kad visi nesklandumai yra laikini.
Turiu rankas ir kojas, palaikymą iš vyro ir kolegų. Kaip pasakė Volteras: „Darbas apsaugo mus nuo trijų didžiųjų blogybių: nuobodulio, ydų ir skurdo.“
Tad linkiu visiems atrasti save ir dirbti savo mėgstamą darbą gerame, darniame kolektyve.
– Ačiū, Aukse, už pozityviems gyvenimo apmąstymams gausų minčių aruodą palikusį pašnekesį. Tikiu, jog mūsų skaitytojai nuo šiandien į žemę pažvelgs kitomis akimis – su pagarba jos kuriamiems stebuklams ir dėkingumu už visas gėrybes, kurias ji mums teikia.
