Dar garsiau aiktelėti seniai matytus pažįstamus priverčia žinia, kad Robertas kartu su šeima šalia Klaipėdos kuria ūkį, augina avis, šparagus, pats aria žemę ir iš šiaudų stato svajonių namą.
„Iš dangaus nusileidau ant žemės“, – juokauja žinomas klaipėdietis. Vyras pripažįsta ir pats netikėjęs, kad toks gyvenimo būdas jam taip patiks, tad į miestą grįžta vis rečiau.
Žinomas parašiutų sporto instruktorius, kadaise buvęs grupių XXL ir „B’Avarija“ narys R.Rezgevičius ir pats negali paaiškinti, iš kur atsirado trauka žemės ūkiui.
„Esu visiškas miestietis, vadinamasis asfalto vaikas. Ir mano seneliai ne iš kaimo, tad negaliu paaiškinti kodėl, bet jau seniai norėjau savo žemės, savo ūkio“, – pradėjo pasakoti 51-erių vyras.
Prieš trejus metus netoli Klaipėdos įsigijęs 2 hektarus žemės šalia beržynėlio, jis pamažu kuria savo šeimai rojaus kampelį. „Kiekvienas svajojame apie tokį darbą, kuris būtų tarsi hobis. Čia, savo ūkyje, galiu dirbti neskaičiuodamas valandų. Man čia labai gera“, – atvirai pasakojo R.Rezgevičius.
Pasak jo, seniai puoselėtą svajonę turėti savo ūkį įgyvendinti paskatino ir prieš trejetą metų gimęs sūnus. „Ta mintis – turėti už miesto savo ūkelį – man buvo kilusi dar 1997-aisiais, kai grįžau iš tarnybos kariuomenėje. Labai norėjau arklių.
Įsivaizdavau, kad aš ūkininkaučiau naujoviškai, o ne taip, kaip tuomet daugelis lenkusiųjų nugaras su kauptukais. Svarsčiau, kad reikia investuoti į žinias, rinkti informaciją ir galbūt, susikūrus šiuolaikišką ūkį, darbas bus ne katorga, o malonumas. Kaip matote, net traktorių išmokau valdyti“, – ir pats savimi stebėjosi ūkį aprodęs vyras.
Kol kas jo ūkyje žolę rupšnoja ne arkliai, o avys, tvenkinyje sako jau užveisęs žuvų, o dirvoje į dailias eiles rikiuojasi lietuvių vis labiau mėgstami smidrai.
Kodėl smidrai?
Robertas pasakojo ilgai galvojęs, ką auginti tokiame sąlyginai nedideliame žemės lopinėlyje. Iš pradžių mintys sukosi apie šilauoges, tačiau kai paskaičiavo, kiek reikės nupirkti durpių, kad uogakrūmiai galėtų tinkamai augti, šios minties atsisakė.
„Tiksliai net nepamenu, bet greičiausiai mano žmonai Neringai kilo mintis, kad galėtume auginti šparagus. Pradėjome domėtis, paskaičiavome, kad finansinė rizika nebus tokia didelė ir pradėjome nuo nedidelio plotelio“, – pasakojo R.Rezgevičius.
Prieš metus šeima nusipirko 1 200 daigų. Juos parsivežė iš Nyderlandų. Pasak jo, priklausomai nuo rūšies ir perkamo kiekio, už vieną daigelį gali tekti sumokėti iki 3 eurų.
„Pernai pasodinome ir nelietėme, leidome prigyti, įsišaknyti, prikaupti jėgų. Tad šiemet po truputį renkame pirmąjį derlių. Tikėjomės, kad smidrų bus daugiau, bet, matyt, pakenkė tai, kad nemažas plotas dirvos buvo apsemtas. Dabar aukščiau augantys smidrai dar ir pašalo.
Žodžiu, savo kailiu patiriu, kas iš tiesų yra žemdirbystė ir kaip daug kas priklauso nuo orų ir gamtos stichijų. Skaičiavome, kad iš tokio ploto turėtume kasdien surinkti bent po 7 kilogramus smidrų, bet realiai kol kas prirenkame tik 2-3 kilogramus. Kitais metais, tikimės, derlius bus kur kas gausesnis, nes smidrai jau bus suaugę, be to, žadame ir plotą jiems gerokai padidinti, va, jau velėną išplėšiau su traktoriumi“, – pasakojo R.Rezgevičius.
Kol kas surenkamo derliaus pakanka tik šeimos draugams ir pažįstamiems.
„Buvau susitaręs su trimis kavinėmis, kad tieksime joms smidrus, bet koronavirusas ir įvestas karantinas pakoregavo planus. Gal ir gerai, nes dabar ir taip turime po kelis žmones, laukiančius eilėje, yra prašančiųjų, kad atsiųstume į kitus miestus. Praverčia didelis pažinčių ratas. Gal tai ir toks vienas kito palaikymo būdas.
Beje, iš parašiutininkų bendruomenės ne aš vienas toks, kuris metėsi į žemės ūkį. Vienas taip pat labai aktyvus parašiutininkas, žinau, braškes pradėjo auginti, kitas augina obelis ir ruošiasi gaminti kalvadosą.
Yra ir daugiau tokių, kurie nusipirko žemės ir nori pradėti ką nors auginti, susikurti sau ramybės oazę“, – pasakojo naujasis ūkininkas.
Įkvepia žmonos palaikymas
R.Rezgevičius neslepia, kad jo mama, kadaise klestėjusios municipalinės Klaipėdos televizijos įkūrėja ir vadovė Irena Rezgevičienė, iš pradžių net pyktelėjo, kai sužinojo, kokiu keliu galų gale pasuko jos sūnus.
„Ne paslaptis, kad daug metų kartu su mama dirbau televizijoje, paskui – radijo stotyje. Būdamas keturiasdešimties pradėjau rimtai studijuoti aukštąjį mokslą, baugiau andragogikos studijas. Ir še tau – ūkis.
Mama ir sako: „Kaip tu taip „su aukštuoju“ į ūkį?“ O ką, negi aukštasis mokslas trukdo vairuoti traktorių?“ – nuotaikingai pasakojo vyras.
„Skaičiavome, kad iš tokio ploto turėtume kasdien surinkti bent po 7 kilogramus smidrų, bet realiai kol kas prirenkame tik 2-3 kilogramus“, – vizijomis ir realijomis dalijosi jaunasis ūkininkas.
Robertas sutinka, kad svarbiausia, jog jam šią svajonę įgyvendinti padeda ir visiškai jį palaiko gražuolė žmona Neringa.
„Man taip gera girdėti, kai žmona vis kartoja, kad jau nebesulaukia, kada galėsime visi kartu atsikraustyti čia gyventi“, – džiaugiasi R.Rezgevičius.
Kol kas šeima gyvena bute Klaipėdoje, o Robertas dažniausiai dienas leidžia ūkyje su avimis. Pats renčia ekologišką namą šiaudinėmis sienomis. O kol namas dar nepastatytas, šeimininkui tenka glaustis vagonėlyje.
„Kartais būna ir šalta, ir komforto dabar čia ne per daugiausia. Bet net sunku paaiškinti, kodėl man čia taip gera būti. Ir, pasirodo, aš ne vienintelis toks keistuolis. Tokių ir dar keistesnių, radusių laimę ūkyje, šiais laikais tik daugėja. Matyt, aura čia labai gera. Ir mūsų mažylis nenoriai iš čia važiuoja namo į miestą“, – pasakojo Robertas.
Kad ir kaip vizijose pieštum šiuolaikišką ūkį, be rankų darbo šia neišsiversi. Tad ūkyje yra kas veikti ne tik Robertui ir Neringai. Vyras džiaugėsi, kad padeda ir Neringos vaikai iš pirmosios santuokos – Jonas ir Meda.
„Su aukštuoju ir į ūkį“, – tokia buvo Roberto mamos reakcija, bet vyras juokauja, kad aukštasis mokslas jam netrukdo vairuoti traktorių.
„Mano dukra Viltė Barbora iš pirmosios santuokos gyvena Kaune“, – ne tik ūkiu, bet ir gausia šeima džiaugiasi vyras.
Su žmona Neringa Robertas susipažino šiuolaikiškai – internetu. Tuomet jis dirbo Norvegijoje.
„Pasiskundžiau draugui, kad nėra kur sutikti normalią merginą. Baruose ir kavinėse sunku atrasti, o į parodas, muziejus juk kasdien nevaikščiosi. Šis pasiūlė man pabandyti laimę internetinėse pažinčių skiltyse.
Nuotrauką įdėjau tokią, kad iš karto būtų aišku, kas aš per „fruktas“ – sėdžiu bare ilgais plaukais, apdriskę marškinėliai su parašiutine tematika... Labai nustebau, kad dėmesio sulaukiau nemenko. Keista buvo tai, kad daugelis moterų – daug vyresnės už mane ir gana tiesmukiškos. Iš pradžių net nusivyliau. Bet kai sulaukiau žinutės iš Neringos, jau po savaitės lėkiau į Lietuvą pasižiūrėti.
Keisčiausia, kad mes turime tiek daug bendrų pažįstamų, bet iki tol taip ir nebuvome susitikę“, – lemtingą pažintį su žmona prisiminė vyras.
Dangus vilioja
Iš esmės pakeisti gyvenimo būdą paskatino ne tik šeima ir gimęs sūnus, bet ir prieš trejus metus įvykęs skausmingas incidentas. Robertui ir dabar akyse ima kauptis ašaros, kai prabyla apie parašiutizmo ilgesį.
„Po to baisaus įvykio, kai leidžiantis parašiutu dar ore man dingo sąmonė ir rėžiausi į autostrados vidurį, praėjo treji metai. Tai man buvo jau ne pirmas įvykis, kai išgyvenau per plauką“, – prisiminė Robertas.
2017-ųjų gegužę ne vieną tūkstantį šuolių atlikusiam patyrusiam parašiutininkui pirmasis sezono šuolis iš apie pusantro kilometro aukščio baigėsi ne taip, kaip turėjo. Nevaldomo parašiuto nešamas vyras nusileido magistralės Klaipėda-Vilnius eismo juostas skiriančioje žaliojoje juostoje. Jį sustabdė tik pastarojoje stovinti metalinė tvora.
R.Rezgevičius sako net neabejojantis, kad tvora išgelbėjo jam gyvybę. O gydytojai tuomet juokėsi, kad dar padėjo ir antsvoris ant pilvo. Lūžo šonkauliai, kojos pirštai, plyšo kojos raumuo, bet vidaus organai liko sveiki.
„Kai gulėdamas palatoje pamačiau šalia stovinčią žmoną su sūnumi ant rankų, supratau, kad neturiu teisės daugiau šitaip rizikuoti, ir daviau sau žodį daugiau nešokinėti su parašiutu. Bet tik išgirstu skrendant lėktuvą, taip suspaudžia širdį...“ – ašarų neslėpė vyras.
Palaiko ir draugai
Robertas planuoja, kad šiemet jau pavyks uždengti statomo namo stogą, tad bus galima pradėti įrengti vidų.
„Gal kitą žiemą ir pavyktų įsikelti. Niekur nenuskubėsi, juolab kad kuriamės be jokių bankinių paskolų. Esu dėkingas tėvams, nes jie labai padeda. Be to, jaučiu didžiulį draugų palaikymą.
Kiekvienas vis kažkuo prisideda. Kad ir, pavyzdžiui, avidė. Juk jai suręsti irgi reikėjo medžiagų. Tad faneros stogui ir sijų gavau iš ardomo laivo, o sienoms pritaikiau nuo vienos fermos likusias medžiagas. Kitas draugas padėjo įrengti vartų slankiąją sistemą, kitas atidavė karutį. Galėčiau vardinti ir vardinti.
Ne veltui sakoma, kad reikia turėti ne daug pinigų, o daug draugų“, – kalbėjo Robertas ir užsiminė jau pagalvojantis ir apie tai, kaip šioje oazėje kartu su žmona mėgausis gyvenimu sulaukę pensinio amžiaus.
