Nagingas meistras, padedamas sūnaus, pasistatė erdvų namą, ūkinius pastatus.
Dabar senolis ūkį perleido marčiai ir džiaugiasi, kad apšviestuose namuose ūkininkauja pulkas darbščių anūkų.
Dėl praganytos vištos nesuka galvos
Nelabai suprasi, kur prasideda ir kur baigiasi Pasvalio rajone, Daujėnų seniūnijoje, esantis Galinių kaimas. Mat vienkiemyje tėra tik viena sodyba. Kaimo pavadinimo ženklai pastatyti iš abiejų Prakaičių sodybos pusių.
Gausiai pastatais apstatytos sodybos kieme gagena pulkas žąsų, krypuoja antys, kudakuoja vištos, mūkia neseniai iš tvarto į lauką išgintos karvės, striksi triušiai.
Visu nemažu ūkiu rūpinasi 40 metų Jovita Prakaitienė su savo 5 sūnumis bei pagranduke dukra.
Ūkis priklauso jos šešurui Alfonsui Prakaičiui. Seneliui jau 83 metai, bet jis iki šiol buvo labai sprintus – dviračiu į Pasvalį keliolika kilometrų numindavo. Tačiau pastaruoju metu silpstant sveikatai jis išsikraustė gyventi į miestelį, savo senąjį namą. Bus arčiau bažnyčios. Kartu pas jį išsikraustė ir sūnus. Jis ten – jau dveji metai.
„Kadangi sūnūs – puikūs darbininkai, tai ir ūkininkauti mums ir be šeimos galvos sekasi neblogai“, – nesiskundžia energinga ir darbšti šeimininkė.
Ūkininkės sodyba įsikūrusi miško apsuptyje. Todėl, J.Prakaitienės paklausus, ar iš miško atsėlinusios lapės nenugvelbia jos paukščių, moteris atšauna: „Kaime darbų ir taip į valias, neturiu aš laiko dar ir vištas skaičiuoti. Jei nori, kad gamta būtų tau dėkinga, privalai su ja dalintis gėriu. Maža bėda, jei lapė kokią vištą į pamiškę nusivelka.“
Tačiau tuojau pat priduria, kad geriausiai iš kiemo miško gyvūnus atbaido garsiai skambanti muzika. Kadangi kelių kilometrų spinduliu nėra kaimynų, garsi muzika niekam neužkliūva.
Kombainui pritaikė mašinos variklį
Kai lankiausi Prakaičių ūkyje, techniką lauke remontavo aštuoniolikmetis Gediminas su metais jaunesniu broliu Robertu. Penkiolikmetis Laimis kambaryje žaidė su aštuonmete seserimi Ugne. O vyresnėliai 21 metų Deivydas bei dvidešimtmetis Artūras netoli namų esančiame durpyne rinko sraiges.
Jaunieji ūkininkai neslėpė, kad žemės darbai bei technikos priežiūra yra jų reikalas. Motina rūpinasi gyvuliais bei paukščiais, namų ruoša.
Šeima dirba 20 hektarų žemės. Devyni hektarai yra senelio nuosavybė, o kitus nuomojasi.
„Mokausi suvirintojo amato, bet labai patinka remontuoti ir techniką. Pernai susitaisiau kombainą, kuriam buvo sugedęs variklis. Sugalvojau į jį perkelti automobilio „Audi 80“ variklį ir neprašoviau pro šalį. Kombainas dabar dirba puikiai“, – savo nuveiktus darbus vardijo jau pilnametis Gediminas.
Vienkiemyje – vien privalumai
Vaikinai tvirtino, kad niekada nesijautė atskirti nuo bendraamžių. Gyvendami atokioje sodyboje visada jautė tik daug privalumų ir niekada neįžvelgė nepatogumų.
„Gyvenimas vienkiemyje yra tobulas. Nuo vaikystės buvome lenkiami prie darbo, todėl ūkio darbų nesibodime. Juos draugiškai pasidaliname ir nepervargstame. O sodybos privalumai yra tokie, kad po kiemą galime vaikščioti nors ir nuogi, niekas iš pašalinių mūsų nemato. Nuo pasaulio taip pat nesame atskirti, namuose turime internetą, televiziją. O pasilinksminti nulekiame į Daujėnus ar Porijus“, – pasakojo broliai.
Tik pirmokė Ugnė labai laukia karantino pabaigos. Mergaitei jau pabodo vyresnių brolių draugija. Nebeįdomu darosi ir prižiūrėti ką tik išsiritusius ančiukus. Ugnė labai ilgisi mokyklos ir draugių.
Senelis anūkams – autoritetas
J.Prakaitienė prasitarė, kad ji jau taip pat pavargo nuo nuolat namuose klegančio pulko vaikų. Iki karantino vyriausias sūnus dirbo užsienyje, kitas – pas ūkininką, dvi atžalos išvažiuodavo į mokslus profesinio rengimo centruose. Namuose likdavo tik du jaunesnieji vaikai.
Broliai motinai antrino, kad jie kartais iš tiesų susipyksta. Bet kivirčus greitai išsprendžia ir vėl visi stoja petys petin.
J.Prakaitienės atžalos dar nesuka galvų, kuris ateityje perims ūkį.
„Kol senelis gyvas, tai tikrai jo turtų nesidalinam. Senelis mums didžiausias autoritetas. Jo begalinis užsispyrimas ir darbštumas mums yra geriausias pavyzdys. Mes savo motinos taip neklausome kaip senelio. O dabar dirbam, kad mamai būtų lengviau ir patys turėtume iš ko pragyventi. Manome, kad iš penkių vaikų tikrai atsiras vienas, kuris ryšis pasilikti vienkiemyje“, – kalbėjo A.Prakaičio anūkai.
Nors jaunuoliai didžiuojasi savo seneliu, tačiau nė vienas taip ir nepasekė jo pėdomis.
Senelis savo rankomis sumūrijo pastatus, o anūkams statybos ir namų remonto darbai yra neįdomūs. Tačiau šeimos galva – mama pati imasi šių darbų. Moteris rodo virtuvėje pačios pamūrytą krosnį bei sudėtą laminatą.
Vaikams ekologiškas maistas atsibosta
Žiūrint į J.Prakaitienės išgražintus namus, nepagalvotum, kad tai ne vyriškų rankų darbas. Šeimininkė nesibodėdama imasi ir daugiau sunkių darbų. Ji neslepia, kad be vargo paskerdžia ir išdoroja kiaulę, papjauna ir galviją.
Gausios šeimos motina yra puiki šeimininkė: paskerdusi kiaulę visada išrūko naminių dešrų, kumpių, kasdien prirenka pintinę kiaušinių. Bėda ta, kad atžaloms ekologiškas maistas nelabai patinka.
„Ūkyje sočiai yra mėsos, daržovių, tačiau vaikai, kaip ir visas jaunimas, nori maisto, kuriame prikimšta visokio „E“. Užsidirbę pinigų prisiperka kebabų, picų. Nepykstu ant jų, suprantu, kad retkarčiais jie nori pasilepinti nekasdieniu maistu“, – sako atlaidi mama.
Pirmiausia susirado šulinį
Esame rašę, kad šių vaikų senelis A.Prakaitis, prieš 15 metų gyvendamas Panevėžyje ir būdamas jau garbingo amžiaus, ryžosi išpildyti savo seną svajonę atstatyti tėviškės sodybą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę to išties buvo galima imtis.
Susigrąžinęs tėvų žemę 1993 metais, senolis pirmiausia puolė ten ieškoti užversto šulinio.
„Ant šulinio buvo užritintas didžiulis akmuo. Jį patraukęs, būsimai sodybai jau turėjau vandens. Atsiradus šiokiai tokiai gyvybei, galėjau pradėti ręsti ir namus. Su sūnumi Kęstučiu pirmiausia pasistatėme nedidelį namelį su krosnimi, kuriame abu ir apsigyvenome. Kadangi galvoje kirbėjo mintis į sodybą atsivesti elektrą, tai nepabūgau nueiti kryžiaus kelius, kad ši idėja būtų įgyvendinta“, – statybų pradžią prisiminė meistras.
Pradėjęs statybas užsispyrėlis išsikovojo, kad būtų nutiesta dviejų kilometrų elektros linija į Galinių kaimą. Tuomet milžiniškų pinigų, net 80 tūkstančių litų, atsiėję darbai buvo apmokėti iš Kaimo rėmimo fondo lėšų.
Žuvusiems partizanams pastatė kryžių
Šiuo metu pašlijusią sveikatą ligoninėje besigydantis A.Prakaitis džiaugiasi, kad jam pavyko ne tik atstatyti tėviškės sodybą, bet ir į registrą sugrąžinti iš jo išbrauktą Galinių kaimą.
„Sovietmečiu prasiautus melioracijos vajui ir nugriovus vienišas sodybas, valdžia suskubo ir iš istorijos išbraukti gyventojų nebeturinčius kaimus. Tokios neteisybės negalėjau pakęsti. Juolab kad mano tėvo, 1918 metų savanorio, statytoje troboje buvo įsteigtas Daujėnų prezidento Antano Smetonos pradinės mokyklos filialas“, – tvirtino senolis.
A.Prakaitis yra savo krašto patriotas, jam rūpi, kad būtų ne tik įamžinti išnykę kaimai, bet ir tinkamai pagerbti už Lietuvos laisvę galvas padėję didvyriai.
Senolis dar prisimena, kaip 1945 metų rudenį pamiškėje netoli jo tėvų sodybos rusų kareiviai ir stribai sušaudė apie 20 partizanų.
„Stengiuosi anūkams kuo daugiau papasakoti istorijų, susijusių su šiuo kraštu. Prieš dešimt metų su sūnumi Kęstučiu, pagerbdami žuvusių partizanų atminimą, pastatėme kryžių. Širdis dainavo žiūrint, kaip į jo pašventinimą sugužėjo nemažas būrys Galinių bei aplinkinių kaimų buvusių gyventojų palikuonių“, – net ašarą nubraukė kaimo šviesuolis.
