Etnokultūriniame Didžiasalio kaime, ties Ignalinos ir Švenčionių riba, gyvena nuostabi šeima, kurios namų durys atviros viskam kas gyva: ištroškusiam praeiviui, pasiklydusiam šuneliui, išalkusiai sniegenai ar piktų žmonių pamestam katinukui.
Pirmą kartą Baravykų sodyboje viešėjome beveik prieš trejus metus. Per tą laiką daug kas pasikeitė. O svarbiausia – ūkyje papūtė permainų vėjai.
Priminsime, kad Jurgita ir Jurgis – miestiečiai. Gimę, augę, brendę, šeimą sukūrę ir dviejų dukrų mieste susilaukę vilniečiai Baravykai, vieną dieną apvertė savo šeimos gyvenimą aukštyn kojomis. Jurgita – ekonomikos magistrė, dirbusi Vilniuje, „Maxima“ personalo vadove, o Jurgis – buvęs policijos pareigūnas.
Dar būdami visai jauni, jie mėgo savaitgaliais važiuoti į Didžiasalį, į Jurgitos močiutės Prano ir Stasės Maldžių sodybą. Atvažiuodami kas antrą savaitę jie tik spėdavo apšienauti namų valdą, paravėti ir vėl privalėjo lėkti į kankinantį miesto šurmulį, nespėję pasidžiaugti ir pasigrožėti.
Kartą šeimą priėmė tvirtą sprendimą išvykti į kaimą visam laikui – gyvenimas per trumpas, kad galėtum jį atidėlioti iki tada, kol nebeliks laiko gyventi. Jie nusipirko šią senelės sodybą ir pradėjo kurtis joje.
Jurgita ir Jurgis užsivertė įdomia ir malonia veika – pagaliau ėmė gyventi dėl savęs. Kas rytą pasitinka su saule ir puodeliu kvapnios arbatos, planuodami dienos darbus.
Šiandien ši šeima ūkininkauja, nes gyvūnai, paukščiai, žemės darbai – jiems ir malonumas, ir pelnas. Viename tvartelyje gausybė ožkų ir mažų ožiukų, dar yra avių, o garbingiausiuose ir tvirčiausiuose aptvaruose – veisliniai ožys ir avinas. Kitame tvarte – trys karvutės.
„Mūsų pradžia buvo – ožkininkystė. Vieną dieną dar dirbdamas vyras paskambino ir pasakė, kad rado ožką. Rado tai rado. Jei yra ožka, tai yra maža karvė, tai reikia ja rūpintis. Jei turi vieną, kodėl negali turėti dviejų, trijų ir daugiau... Dabar jų turime 15. Tada kaime žmonės pradėjo raginti turėti karvutę. Štai karvė – būtų puiku, esą koks kaimas be karvės. Įsigijome iš pradžių dvi karves, paskui dar dvi, o dabar pasilikome su trimis.
Deja, kai dabar jau išbandėme viską, supratome, kad ožkų pieno produktai turi kur kas didesnę paklausą ir vėl grįžtame ir prie ožkų“, – pasakoja Jurgita.
Šie darbštūs žmonės išbandė įvairias nišas, kol pagaliau įsitvirtino Švenčionių turguje. Jie ten turi savo klientų, kurie jų laukia iš anksto sutartu laiku.
Ūkininkai vos spėja įgyvendinti visus žmonių užsakymus. Jurgitos teigimu, labai išaugusi ožkų pieno ir jų produktų paklausa, taip pat visi labai laukia šviežių daržovių, kurias sezono metu jie taip pat augina.
„O mes viską gaminame labai švariai ir atsakingai, todėl ir nuolatinius klientus turime“, – džiaugiasi Jurgita.
Jei gyvuliai ir pieno perdirbimas – Jurgitos užsiėmimas, tai Jurgio pareigos – žemės darbai, statybos ir kūryba „iš nieko“.
Jurgis ėmėsi didinti ir šiltinti šeimos būstą, bet tuo pat metu randa laiko ir kitiems užsiėmimams.
„Žinote, yra toks pasakymas, kad gera gaspadinė „iš nieko“ šeimą pamaitina, o mano Jurgis „iš nieko“ visa kita padaro. „Iš nieko“ pavėsinę pastato, „iš nieko namus remontuoja“, „iš nieko“ vaikams mokykloje dirbinius gamina, žiemos vakarais „iš nieko“ krepšius pina“ ir šaukštus drožia taip pat „iš nieko“, – juokiasi Jurgita.
Baravykų namuose išties jauku ir gera. O ir maistas – puikus. Viskas dovanota žemės, saulės ir vandens – daržovės, sūriai, mėsa.
Į Baravykų namus įsisukę permainų vėjai nustebino ir mus.
Kruopščiai analizavusi gyventojų poreikius ir tris mėnesius atsakingai mokiusis bei eksperimentavus, Jurgita jau gamina puikius fermentinius sūrius, kurių pagrindą sudaro karvės arba ožkos pienas. Išragavome įvairaus skonio, formos, tekstūros ir brandos sūrių.
Visi jie gaminti natūraliai, be jokių priedų. O jau ilgai brandinti sūrio rutuliukai su prieskoniais – galima pirštus nusikąsti. Nesidrovėkite ir apsilankykite feisbuko paskiroje „Ožkų alėja“. Ten jūsų laukia virtuali pažintis su Baravykų ūkiu ir jų gaminama produkcija.
Abi Baravykų dukros išskrieję į miestus. Bet, matyt, taip pat laikinai. Nes jų tėvai įsitikinę, kad perkopus 35-40 metų, dažnas pradeda dairytis atgal, į kaimą, į gamtą...
Noras išlikti savimi ir pasijusti tikrai laimingam, kiekvienam yra įgimtas. Kiekvienas gyvenkime savo gyvenimą ir nebijokime jį nugyventi laimingai.
