Vyrai net nusikeikia
Prie pat Raguvos esančioje Genėtinių kaimo sodyboje Panevėžio rajone sukasi ūkininkų Jurgitos ir Giedriaus Juškų šeima.
Abu jie, dar nesulaukę nė savų keturiasdešimtmečių, yra gimę ir augę Vilniuje, ten baigę universitetus. Jų specialybės niekaip nesusijusios su žemės ūkiu, o štai jau kelinti metai abu ūkininkauja ir iš kaimo bėgti nežada.
Kelią į šios šeimos vienkiemį žymi eglių kolona. Prie nebaigto statyti namo stovi ryškiai geltonas automobilis, už jo – naujas raudonas pastatas. Suabejojame, kuris iš jų gyvenamasis?
„Ten turėjo būti sūrinė“, – duris atvėręs šeimininkas aiškina, kad gražusis raudonšonis dabar stovi tuščias.
Iš darbo parlekia ir Jurgita. Prieš dvejus metus ji, diplomuota teisininkė, Raguvoje įkūrė gėlių parduotuvę, pati komponuoja puokštes ir stovi už prekystalio. Vyras grožio verslui irgi talkina, parūpina medžiagų.
Kai prasideda didieji ūkio darbai, abu jau – prie sėjos ir derliaus nuėmimo. Giedrius tuomet vairuoja kombainą, o Jurgita traktorių, ji veža iškultus grūdus į saugyklą.
„Vyrai iš netikėtumo net nusikeikia, pamatę traktorių vairuojančią moterį“, – juokiasi ūkininkė.
Atrodė lyg manekenės
Kas gi miestiečius ištrėmė į provinciją? Kas turėjo atsitikti, kad gerus darbus turėję jaunas ekonomistas ir teisininkė savu noru paliktų sostinę ir trenktųsi arti nepažįstamų dirvonų?
Atgavus nepriklausomybę Jurgitos senelis, taip pat gyvenęs Vilniuje, šalia Raguvos atsiėmė žemes ir nusprendė ūkininkauti, auginti gyvulius. Atvažiavo čia ant pliko lauko, pastatė fermas, ūkinius pastatus, susirentė gyvenamąjį būstą.
Kartu su seneliu ūkininkauti ėmė ir Jurgitos, kuri tuomet lankė 5-ą klasę, mama.
Taigi tuomet paauglė pamatė, kas yra darbas žemės ūkyje: 7 dienos per savaitę ir 24 valandos per parą.
Jurgita nė nemanė gyventi kaime, tuo labiau tapti ūkininke, bet gyvenimo mozaika susidėliojo savaip.
„Mykolo Romerio universitete baigiau teisę ir valdymą, gavau darbą pagal specialybę...“ – pasakoja Jurgita.
„Geriau sakyk – baigei manekenių mokyklą. Nuvažiuodavau į universitetą Jurgos paimt, o ten aukštakulniais žarglioja blondinės, lyg ne teisę studijuotų, o ruoštųsi ant podiumo eiti“, – kvatoja prisiminęs Giedrius.
Vadina meilės emigrantu
Jauną porelę prieš dešimtmetį iš Vilniaus išviliojo Jurgitos senelis.
„Metams bėgant seneliui darėsi vis sunkiau viską aprėpti, o mes ką, buvome jauni, be vaikų. Dabar neaišku, ar tokį žingsnį žengtume“, – kalba 7 ir 9 metų dukrų mama.
Seneliui dabar 87 metai, jis gyvena kartu su anūkės šeima, ūkyje padeda patarimais, pats bitininkauja.
Jurgita savo vyrą meiliai vadina meilės emigrantu.
„Kas ta sostinė? Dirbti visur reikia. Nusprendėme dirbti sau“, – Giedrius tikina anuomet nebijojęs permainų.
Ir kaimo nesibaidė, kad ir buvo grynas miesto vaikas, labai mėgo gamtą, sušilus orams lėkdavo į miškus, plaukdavo baidarėmis, mėgo žygius su palapinėmis.
Vyras juokiasi, kad net ir gyvą karvę buvo matęs, mat močiutė gyveno kaime, tačiau prisipažįsta, kad pačiam apsigyvenus vienkiemyje teko išeiti sunkų jaunojo ūkininko pradžiamokslį.
„Jaučiausi lyg stažuotojas, sekiojau iš paskos ir žiūrėjau, ką daro kiti“, – sako jis.
Iš pradžių, kol visa buvo nauja ir nepažįstama, Giedriui atrodė įdomu, o kai suprato, kiek daug nesibaigiančių darbų reikia nudirbti verčiantis gyvulininkyste, norėjosi bėgti.
„Bet, viską gerai apsvarstęs, pats ir nusvėriau, kad nebėgsim, Jurgita impulsyvesnė, ji labiau norėjo viską mesti ir grįžti į miestą“, – pasakoja Giedrius.
Vargsi, o liksi kuprotas
Abejonės, ar verta gyventi kaime ir ūkininkauti, Jurgitą apniko tuomet, kai viena po kitos gimė dukros. Tėvai galvojo apie mergaičių ateitį, jų mokslus, svarstė, ar mokykla kaime duos tiek pat, kiek didmiestyje?
Dabar ji įžvelgia tik pliusus, kad atžalos mokosi mažame miestelyje, čia artimesni ir šiltesni santykiai su mokytojais.
Jurgita pripažįsta kitą dalyką: nors ir kaip sunkiai abu su vyru ūkyje dirbo, didelė gerovė neaplankė.
„Buvo visokių pamąstymų. Pienininkystėje matėsi beviltiškumas, viskas brango, o pieno supirkimo kainos laikėsi tokios pačios, darėsi vis aiškiau, kad iš pieno nepragyvensi, tik liksi kuprotas“, – atvirauja Jurgita.
Praminė blaivybės kalneliu
„Aš toks žmogus – neverkšlenu, o ieškau sprendimų kaip lipti į viršų“, – sako Jurgita.
Jaunieji ūkininkai sugalvojo gaminti sūrius. Jie buvo paklausūs, atsirado žmogus, kuris juos veždavo į Angliją.
Baltus sūrius Juškos spaudė pagal savo receptūrą, o gaminti fermentinių važiavo mokytis į Prancūziją.
„Pažįstama ūkininkė užsikabino, įsirengė didelį pieno perdirbimo cechą. Mes irgi pasistatėme atskiras patalpas, jose turėjo būti mūsų sūrių gamykla“, – pasakoja Jurgita.
Kai atrodė, kad papildoma veikla padės tvirčiau atsistoti ant kojų, atsėlino bėda: vyrui į smegenis išsiliejo kraujas.
„Vežėm sūrius į Vilniaus turgų. Grįžtant jaučiu, kad kažkas ne taip, keista galva ir dusina. Pamaniau, nuovargis. Grįžau namo, atsiguliau į lovą, ir viskas. Atsibudau ligoninės palatoje jau po operacijos“, – pasakoja Giedrius.
Tuo metu ūkyje buvo 130 galvijų, iš jų 60 melžiamų karvių.
Teko labai susiimti, kad Giedriui atgulus į ligos patalą ūkio darbai tekėtų sena vaga.
„Tada nutarėme baigti su karvėm, pereiti prie augalininkystės“, – sako Jurgita.
Po operacijos Giedrius turi paisyti režimo, nebedirbti po 12 valandų per parą.
„Likus prie gyvulininkystės būtų reikėję samdyti daugiau žmonių, investuoti atnaujinant techniką, o kai sveikata pradeda lūžti, supranti, kad neištempsi. Be to, ir samdomų darbuotojų kaime surasti vis sunkiau. Kai negali mokėti gero atlyginimo, tokie ir ateina, o pas mus buvo griežta tvarka, vienas mūsų kiemą praminė „blaivybės kalneliu“, nes išgėrusius laukuose gaudydavau“, – linksmai pasakoja Giedrius.
Negali patikėti, kad pienas ir mėsa – ne vertybė
Karvių ūkį pavyko likviduoti per porą metų.
„Seneliui iki šiol neaišku, kaip pienas ir mėsa yra ne vertybė. Nors pats 20 metų ūkininkavo ir matė, kad viskas liko kaip pirmą dieną, supirkimo kainos irgi. Dabartinė pieno politika – stambinti ūkius, jei toliau taip bus, ūkių Lietuvoje liks tik keli“, – aiškina Giedrius.
Situaciją iliustruoja gyvu pavyzdžiu: kai prieš dešimtmetį atsikraustė į kaimą, 100 hektarų buvo didelis ūkis, tokio lygio ūkininkų aplinkui buvo 6, o dabar liko tik jie vieni.
Dabar, jei dirbi šimtą hektarų, esi smulkus, žemes supirko valdantieji tūkstančius hektarų, su jais pienininkystėje nepasivaržysi.
„Kai važiuoji per kaimus, kur graži sodyba, žinok – grūdininkas, kur apleisčiau – karvininkas. Ne dėl to, kad būtų apsileidęs, o kad darbai nesibaigiantys“, – papildo Jurgita.
„Kai perėjom prie grūdų, pirmus mėnesius nesupratau, ką veikti. Yra darbymetis, o paskui laisva“, – lengvesniu gyvenimu džiaugiasi Giedrius.
Išmoko ir tortus kepti
Kai nebereikėjo per dieną po kelis kartus lėkti prie karvių, Jurgita irgi pasijuto laisvesnė, bet nesėdėjo rankų sudėjusi – ėmė mokytis kepti tortus.
Paklausa nesiskundė, bet greit suprato, kad visam gyvenimui tokios veiklos nenorėtų, nepatinka visą dieną sėdėti užsidarius virtuvėje.
Buvę klientai Jurgitos tortų dar po šiai dienai prašo.
„Per tortus išsiaiškinau, kas patinka. Maloniausia tortų kepimo dalis – juos puošti. Taip ir šovė į galvą pasimokyti floristikos“, – moteris pasakoja, kaip Raguvoje atsirado gėlių parduotuvė.
Meninį pojūtį Jurgita visada turėjo, o techninių dalykų važiavo mokytis į sostinę pas profesionalus.
„Dabar esu laiminga“, – mano, kad su šia veikla pataikė į savo roges.
„Man pasisekė, nebereikia žmonai gėlių dovanoti“, – juokiasi Giedrius.
Pirkti žabus ir samanas?
Naują verslą pradėjusiai ūkininkei mažame miestelyje įsitvirtinti nebuvo paprasta, Raguvoje ilgus metus nebuvo gėlių parduotuvės, žmonės buvo įpratę dovanų nešti saldainių dėžę ir butelį.
Kai Jurgita pardavimui išdėliojo įdomias kompozicijas su žabais, samanomis, javų varpomis ir kitokiais natūraliais gamtoje randamais priedais, ne vienas pažiūrėjo kreivai.
„Kaimo žmogus gyvena arčiau gamtos, kankorėžius, medžio žieves, vyteles mato kasdien, o miestiečiams tokie priedai – jau egzotika. Bet raguviečių skonis po truputį keičiasi, jau pageidauja ne tik klasikinių rožių, bet ir keistesnių puokščių“, – pasakoja Jurgita.
Moteris nuolat tobulinasi seminaruose, tad į Raguvą parveža ir naujausių floristikos tendencijų.
„Puokščių bei jų spalvinių gamų mada, kaip ir drabužių, ateina iš Milano. Šiemet tebevyrauja violetinė, madingiausia gėlė – bijūnas. Tendencija aiški: grįžtama prie močiučių darželio, tik rūtos madingiausiųjų viršūnėje nėra. Sausį paaiškės kitų metų gėlė, spėjama, kad puokščių karaliene taps frezija“, – aiškina Jurgita.
Valgomos puokštės gerai
Ant bangos tebėra ir „valgomos“ puokštės, Raguvoje jos itin populiarios.
Šventinę grožybę Jurgita moka sukomponuoti iš bet kokių maisto produktų. Jos manymu, moterims tinka vaisiai, kava, saldainiai, o vyriškai puokštei labiau dera lašiniai, dešros, sūriai, riešutai, svogūnai, aitriosios paprikos, česnakai.
„Kartą atnešė raugintų agurkų ir prašė į puokštę pridėti, bet jie netiko, nei stovi, nei grožio priduoda“, – juokiasi pašnekovė.
Konservatyviausiai raguviečiai žiūri į laidotuvėms perkamas gėles, čia kol kas nesiseka įnešti pokyčių. Tačiau šiemet vienas vyras prašė giminaitės laidotuvėms sukurti gėlių kilimą.
Floristė užsakymą privalėjo įvykdyti labai greit, per porą valandų, prieš pat karsto išlydėjimą į kapus. Kilimui buvo panaudotos gėlės, kurias sunešė gedintieji. Ta įspūdinga puošmena karstas buvo uždengtas leidžiant jį į duobę.
Puošia ir be užmokesčio
Ūkininkė dosni Raguvai, suprasdama, kad visiems trūksta pinigų, dažnai įvairias erdves pačios sukurtomis dekoracijomis papuošia be atlygio.
„Jei jau pasivadinau „Raguvos gėlės“, tai ir privalau prisidėti prie miestelio grožio“, – sako ji.
Šiųmetė Jurgitos dovana Raguvai – penkios eglutės centrinėje aikštėje.
Ilgus metus gyvavo tradicija, kad šalia didžiosios žaliaskarės gyventojai pastato ir pačių išdabintas nedideles eglutes.
Galiausiai raguviečiai išsikvėpė, šiemet sakė nebenorį eglučių puošti, pristigę idėjų, tad estafetę perėmė floristė.
