„Piligrimų sulaukėme jau ne pirmą kartą. Tačiau neteikiame nakvynės paslaugų. Svečiams skirtą kambarį vis dar pamažu dailiname. Vasarą buvome sukvietę norinčiuosius į tinkavimo moliu pamokas: ir patys padirbėjome, ir kitus to pamokėme. Bet grindys dar jame nepaklotos“, – pratarė Vida Šatkauskienė.
Miestą iškeitė į kaimą
Prieš septynerius metus, kai dar nebuvo atitirpę sunkmečio ledynai, anglų kalbos mokytojos Vidos ir verslininko Simo Šatkauskų šeima emigravo. Tik ne iš Lietuvos į Airiją, bet iš Kauno į Gailiakaimį Kėdainių rajone. Ten jie ėmėsi žemės ūkio veiklos.
„Neturėjome konkretaus plano – nusipirkome ožkų, kiaulių, karvių ir žiūrėjome, kas labiausiai mums tiks. Ketinome slėgti ožkų sūrius, bet supratome, kad pieninėms ožkoms per mažai žemės – vos trys hektarai.
Taigi pradėjome darbus kaip smulkūs ūkininkai, vadovaudamiesi gamtinės žemdirbystės principu, – mūsų kiaulaitės lakstydavo po kiemą.
Priimtina mums buvo ir uždaro ciklo idėja. Pavyzdžiui, sodas sunokina obuolius, o juos galima parduoti, bet galima jais šeriant užauginti ir ožiukų vadą. Taip pasirinkome ne pienui, bet mėsai skirtas ožkų veisles.
Auginame ožiukus, kurie ir sutvarko sodą, – nuėda žolę, šakeles, o vėliau ir obuolius. O prieš porą metų ėmėmės ir maitinimo verslo“, – pasakojo V.Šatkauskienė.
Taip pamažu anglų kalbos pamokos atsitraukė į praeitį, bet ne žinios. Nes į sodybą užsuka ir svečių iš užsienio, kurie besiganančias ožkas mielai pakalbina angliškai.
Pajamos – iš maitinimo verslo
Šatkauskai dirba dviese – iš viso to, ką užaugina ūkyje, pagamina įvairių salotų, karštųjų patiekalų bei saldumynų. Dažniausiai maistą jie tiekia pagal užsakymus: gauna jų, pagamina patiekalus ir nugabena, estetiškai pateikdami viską stiklainiuose.
„Vis daugiau dėmesio skiriame maitinimo verslui, ketiname greta sodo atidaryti restoraną. Bet kol kas dar visko neaprėpiame.
Užsienyje yra galimybių gauti nakvynės paslaugas ten pat, kur gyvena šeimininkai. Svečiams rūpi ne tik bendra vakarienė ar pusryčiai, bet ir galimybė pabendrauti“, – sakė S.Šatkauskas.
Tad juodu su žmona sutelkė dėmesį į tokius svečius, kuriems įdomus jų gyvenimo būdas, – smulkusis ūkis, ne bet koks maistas ir gyvulių prižiūrimas šimtametis sodas.
Žolynai – prieskoniams ir arbatai
Ko gero, nei veganams, nei vegetarams tai nepatiks. Mat ūkio šeimininkai neignoruoja nei mėsos, nei pieno, nei vištų ir jų kiaušinių. Nors visada turi ir tokio maisto, kurį gali pasiūlyti vegetarams.
„Vištas laikome tik savo reikmėms – kiaušiniams. O štai ožiukus superkame anksti pavasarį. Yra ūkininkų, kurie laiko pienines ožkas. Ožkytes pasilieka, o ožiukų nenori auginti.
Taigi nuo gegužės pradžios jie ganosi milžiniškame sode maždaug iki lapkričio. Ir kai suauga, skerdžiame. Mėsą ir vytiname, ir troškinius gaminame – viską, ką tik sugalvojame“, – pasakojo V.Šatkauskienė.
Po virtuvės langais staiposi senovinių daugiamečių prieskoninių augalų lysvės: įvairių rūšių mėtų, šalavijų, peletrūno. Štai čia ir slypi patiekalų, kuriuos Vida gamina kartu su vyru, paslaptis.
„Labai gardi žirnienė. Bet kas suteikė tokį keistą prieskonį?“ – ir tąkart spėliojo pasisotinę piligrimai. Neatspėjo. O juk tai būta topinambo – bulvinės saulėgrąžos lapų.
Topinambas, pasak Vidos, valgomas visas: pradedant žiedais ir baigiant šaknimis. Žiedai bei lapai džiovinami arba fermentuojami arbatoms, taip pat džiovinami arbatoms ir kiti prieskoniniai bei vaistiniai augalai.
„Prieš Kalėdas iš sojų vaško lieju žvakes. Ir puošiu jas tuo, kas buvo užaugę prieskonių lysvėse bei gėlyne. Kūryba man – atgaiva“, – užsiminė moteris.
Apskritai, jos teigimu, kaime darbai neturi pabaigos, o planai – reikšmės.
„Atrodytų, atsikraustei gyventi į kaimą iš miesto, susitvarkei – ir viskas. Taip nėra. Darbas veja darbą, o planai galioja tik iki ryto. Būna, atsikeli, ir visos darbų gairės jau būna pakoreguotos“, – nusijuokė Vida.
Palaiko sodo gyvybę
Pasak S.Šatkausko, per vasarą po sodą laigiusių ožiukų mėsa yra tarsi iš anksto „marinuota obuolių sultyse“. Tik svečiai to tegu nepriima už gryną pinigą. Juk viskas dėl to, kad šie gyvuliai nuo vidurvasario iki vėlyvo rudens minta ir obuoliais.
Buvęs sodybos šeimininkas, iš kurio Šatkauskai ją nupirko, prieš 80 metų buvo pasodinęs per 120 obelų bei apie 20 kriaušių. Dalis šių vaismedžių yra išlikę.
Taigi miestų žmonės, užsukę pas šiuos žmones pavalgyti, negali akių atplėšti ir nuo senų medžių, vis dar užauginančių ir sunokinančių gausų derlių.
