Pėdžiai: kaimo patriotų ir naujakurių kraštas

Tiesa, šį kartą visi kalbinti kaimo žmonės teigė, kad yra labai laimingi, jog gyvena būtent šiame nedideliame Kėdainių rajono kaimelyje.

Tiesą sakant, šiandien teko ilgai pasukti galvą, mat niekaip negalėjome sugalvoti, kur šiandien su fotografu keliausime. Ir išvažiavome net nežinodami kur atsidursime.

Nusprendėme, kad reikia važiuoti Jonavos kryptimi ir išvykome. Privažiavę Nociūnų gyvenvietę nusprendėme važiuoti toliau tiesiai ir galbūt atrasti dar neatrastų Kėdainių rajono kraštų.

Tačiau mūsų paieškos greitai baigėsi, mat išvydome kelio ženklą „Jonavos rajonas“ ir mums teko suktis atgal. Kokie gi nedideli tie Kėdainiai, pagalvojome it susitarę!

Važiuojant atgal nuo Jonavos Kėdainių link išvystame tolumoje keletą sodybų. Apsidairome ir pamatome, jog link sodybų veda nedidelis keliukas. Važiuojam!

Pavažiavę keletą kilometrų išvystame visiškai naujai pastatytą sodybą. Sodyba aptverta, kieme iškastas didžiulis tvenkinys, nupjautas didžiulis plotas žolės.

Viskas labai nauja ir prižiūrėta, tik gaila, kad šeimininkių nėra ir negalime užeiti pasisveikinti su šio kaimelio naujakuriais. Keliaujame toliau.

Kiek tolėliau po dešinę pusę išvystame labai dailų namelį ir dar dailesnį jo kiemelį. Iš tiesų kiemas labai nuostabus. Tiek augalų vienoje vietoje seniai teko matyti. Ir visi prižiūrėti, apkarpyti.

Mus pasitinka nedidelis šunelis, kuris vizgina uodegą ir kviečia užeiti. Keliaujame visko apžiūrėti iš arčiau. Kiek visokių grožybių čia yra. Labai kūrybingi ir augalus mėgstantys žmonės čia gyvena.

Tačiau pasibeldus paaiškėja, kad namuose tik šunelis, šeimininkai išvykę. Trumpai apsižvalgę išvykstame ieškoti žmonių, juk turi jų čia būti!

Važiuojame toliau siauru žvyruotu keliuku ir išvystame didžiulę bandą karvių. Visos jos stovi ir rupšnoja žolę dideliame aptvare. Tačiau karvės čia ne vienos, jas saugo ir prižiūri šių laikų piemuo ponas Arvydas.

„Mano darbas toks – prižiūrėti gyvulius. Tad tai ir darau. Dabar atvežiau karvutėms vandens, nes reikia jas pagirdyti. Vasarą žymiai lengviau su gyvuliais. Jos ganosi ir tik ryte ir vakare reikia jas nuvaryti į ūkį pamelžti. Žiemą darbo būna kur kas daugiau, bet aš jau pripratau.

Su karvutėmis dirbu jau daugiau kaip penkerius metus. Penktus metus ir gyvenu čia, Pėdžiuose. Anksčiau gyvenau Daumantų kaime, bet iš ten išsikėliau. Manau, kad likusį gyvenimą praleisiu būtent čia, Pėdžiuose“, – kalba geros nuotaikos neprarandantis ir šių laikų piemeniu prisistatantis pusamžis Arvydas.

Tiesą pasakius, tik Arvydui pasakius mes sužinome, jog esame būtent Pėdžių kaime, mat jokio kelio ženklo matyti neteko.

Netrukus Arvydas mums paaiškina, kad ženklai yra pastatyti važiuojant nuo Kėdainių pusės. Visi ir važiuoja į Pėdžius pro Nociūnų kaimą. Ten visos nuorodos yra.

Toliau tęsiame pokalbį su piemeniu, o šis drąsiai ir noriai mums pasakoja kaimo aktualijas ir savo darbo specifiką.

„Karvės yra labai protingi gyvūnai. Jos nuo mažens žino, kad elektrinio piemenėlio peržengti negalima, kad skaudės. Tai ir neina. Jos taip pat puikiai atsimena kelią į ūkį iš laukų ir atgal. Eina tiesiai savo pramintu taku.

O viena karvė buvo tokia, kad eidavo kaip su navigacija, visąlaik kone tomis pačiomis pėdomis. Tikrai labai protingi ir įdomūs gyvuliai yra karvės. Man labai patinka su jomis dirbti“, – vis nužvelgdamas besiganančią bandą kalba Arvydas.

Pasikalbėję su Arvydu traukiame toliau ir išvystame palei kelią išsirikiavusias sodybas. Pagaliau prasideda tikrasis kaimas. Ir pačioje pirmoje troboje išvystame šio kaimo gyventoją Stasį. Vyriškis išėjo laukan sutraukti pypkės ir apžiūrėti savo valdų.

„Kaime gyvename jau seniai. Na, nesame iš čia kilę, bet jau laikome save visaverčiais Pėdžių gyventojais. Čia gyvenimas lyg vienkiemyje, taip nuošalu, bet mums patinka.

Patikėkite, kokia čia ramybė. Niekur tokios ramybės nerasite, tik kaime. Kaip čia gera gyventi, ne tas žodis“, – žvelgdamas į laukus ištaria Stasys.

Statys pasakoja, kad kaime dienos bėga lėtai, o šie metai niekuo neišsiskiria iš ankstesnių, nebent tik įspūdingu obuolių derliumi.

„Labai daug šiemet obuolių, labai sparčiai visi noksta ir krenta. Bet yra ir viena bėda. Obuoliai labai kirmija ir pūva. Daug jų išeis perniek. Ką padarysi, tokie šiemet metai. Trūksta drėgmės, karšta labai, todėl, matyt, taip ir yra.

O kitos daržovės turėtų užaugti neblogos, mat viską patys auginame, nieko pirkti nereikia. Į parduotuvę vykstame tik duonos ir sviesto, o daugiau viską patys užsiauginame. Karvutę ir tą laikome, tai pieno savo turime. Taip ir bėga dienos, slenka po truputį tas mūsų ramus gyvenimėlis“, – atsidūsta Stasys ir žvilgteli į gandralizdį.

„Jau kurį laiką gandrai nebetupi savo lizduose, o vis skraido, suka ratus. Manau, kad jau turėtų išskristi, jau jaučia, kad atėjo metas. Mūsų kaime yra ne vienas gandralizdis, o juose kasmet įsikuria gandrai. 

Taip pat kaip gandrai, kaime įsikuria ir jaunos šeimos. Perkasi namelius, sodybas, tvarkosi. Smagu žiūrėti“, – nusišypso Stasys žvelgdamas į kaimynų trobas.

Atsisveikinę su Stasiu patraukiame ieškoti kaimo naujakurių, kaimo jaunimo. Netrukus privažiuojame namą, kurio kieme žaidžia du vaikai – mergaitė ir berniukas. Kaip vėliau paaiškės, tai broliukas ir sesutė. Prie namo pluša elektrikas, aplink namą pats statybų įkarštis.

„Gyvename čia jau penkerius metus. Įsigijome šią sodybą prieš septynerius. Aš gyvenau Kėdainių rajono Saviečių kaime, o vyras mano gyveno Jonavos rajono Kuigalių kaime. Tai čia toks viduriukas gaunasi.

Tuo metu ieškojome būsto ir atsirado neblogas variantas, tai ir įsigijome“, – atvirauja jauno Pėdžių gyventoja Inga, auginanti du puikius ir vietoje nenustygstančius bei žodžio kišenėje neieškančius vaikus.

„Gyventi kaime mums visai patogu. Vyras dirba pas ūkininką, aš taip pat šiek tiek dirbu Kėdainių rajone. Abu vairuojame automobilį, tad susisiekimas mums visai geras, mat važiuojame visur savo transportu.

Namą po truputį įsirengsime. Štai jau sutvarkėme visą vidų, dabar liko tik išorę sutvarkyti ir bus graži atnaujinta sodyba. Tačiau gyventi puikiausiai galima ir dabar, mat namas šiltas, rąstinis“, – šypsosi moteris.

Šiemet Ingos dukra eis į pirmąją klasę.

Tiesa, mergaitė mokysis Kauno rajono Vandžiogalos mokykloje, mat Vandžiogalos mokyklos autobusas veža vaikus nuo namų durų iki mokyklos, o Kėdainių mokyklinis autobusiukas veža vaikus tik iki Nociūnų, visą kitą kelią jiems tenka įveikti pėsčiomis. Mažasis Ingos sūnelis lanko Barupės ugdymo įstaigą, kuri jau yra Jonavos rajone.

„Mes turime ganėtinai didelį sklypą, todėl nusprendėme auginti avis. Girdėjome, kad jos nuėda žolę ir tuomet jos šienauti nereikia. Galvojome ir apie mėsą, tačiau dar nė vienos avies nesame papjovę, gaila kažkaip.

Avys nuolat rupšnoja žolę. Dar maitiname jas ir obuoliais, ir kitomis daržovėmis. Vaikai labai mėgsta jas šerti. Šiemet obuolių metai, tai šių vaisių avims yra sočiai“, – šypsosi Pėdžių kaimo naujakurė.

Pasisvečiavę pas Ingą vykstame toliau ir išvystame tikrai nekasdienį vaizdą – „trimeriu“ moteris šienauja pievą.

„Baikit, tik nefotografuokit, nereikia. Ką žmonės pagalvos“, – ištaria ponia Birutė ir tuoj pat puola slėpti savo galingą įrankį. Šiaip ne taip įkalbame ir nuraminame Birutę, kuri, kaip paaiškėja vėliau, ne tik „trimeriu“, bet ir dalgiu žolę moka šienauti.

„Gyvenimas priverčia, tai ir dirbu. O kas man čia yra. Nieko. Pripranti ir gerai. Nėra čia sunkus tas darbas, pjauni ir tiek“, – juokiasi gerai nusiteikusi moteris.

Šį kartą visi kalbinti kaimo žmonės teigė, kad yra labai laimingi, jog gyvena būtent šiame nedideliame Kėdainių rajono kaimelyje. Ne išimtis ir Birutė. Ji yra tikra Pėdžių kaimo patriotė.

„Auginu gyvulius, daržoves. Visko turiu savo, nieko pirkti nereikia. Aš neįsivaizduoju, kaip jūs galite parduotuvinį pomidorą valgyti, juk jis visai be skonio. O čia, kaime, viskas yra natūralu, puikaus kvapo ir skonio. Vaisiai, daržovės, uogos.

Viskas natūralu ir tikra. Mes, kaimo žmonės, tai suprantam ir vertinam. Ne kiekvienam miesčioniui tai suprasti“, – juokiasi ponia Birutė ir palinki mums gero kelio į Kėdainius.

Birutės palinkėjimas išsipildo ir mes ramiai pro Nociūnus pasiekiame savo mylimą ir brangų Kėdainių miestą.