Tvirtas užnugaris
„Jei neturėčiau užnugario, nebūtų mano verslo“, – 33 metų Mindaugas Garuckas tai pakartojo dar ir dar kartą. Ir koks gi tas užnugaris?
„Tai šeimai priklausančios dirbtuvės. Jei reikėtų jas nuomotis, nepakelčiau išlaidų. O dabar, kaip sako tėčio brolis, esu lyg į namus įleistas tarakonas, kuris užgulė visus kampus“, – šyptelėjo vyriškis.
Ignoravo, kol patikėjo
Ko gero, dauguma Lietuvos bulvių bei cukrinių runkelių augintojų – stambesnių ūkių savininkų gerai žino kelią į Radviliškio rajone esantį Pociūnėlių miestelį. Ir, sugedus bulviakasei ar runkelių rovimo kombainui, netrunka atsidurti M.Garucko įsteigtos „Mindema“ įmonės kieme.
Šios įmonės veikla specifinė. Tiksliau – specifinės veiklos maždaug prieš aštuonerius metus ėmėsi pats M.Garuckas, dirbti kartu pasikvietęs vos vieną žmogų. Jis remontuoja bei gamina sietinius transporterius cukrinių runkelių bei bulvių nuėmimo kombainams bei tiekia jiems atsargines detales.
Tokie transporteriai naudojami žemės ūkyje ten, kur tik reikia nukasti šakniavaisius ir nukratyti nuo jų žemes: dirvos separavimo mechanizmuose, bulvių bei cukrinių runkelių kasimo kombainuose, daržovių priėmimo bunkeriuose, daržovių rūšiavimo ir plovimo linijose.
Vis dėlto prireikė nemažai laiko, kol tuo, ką daro M.Garuckas, patikėjo ne tik savi, bet ir Latvijos bei Baltarusijos ūkininkai.
Nebus melas pasakius, kad ir estai – taip pat. Tai, ką jis daro Lietuvoje, niekas daugiau nedaro Baltijos šalyse. O juk buvo laikas, kai vaikinui užsukus, ūkininkai nesileisdavo į kalbas ir rodydavo ranka į duris, kad tik jis greičiau išeitų.
„Neišgyventume, jei kurie nors ūkininkai nusigręžtų. Mums reikia ir bulvių, ir runkelių augintojų. Nes tokią nišinę veiklą saisto sezoniškumas: bulvių augintojai pirmi suveža transporterius remontui, paskui – runkelininkai“, – patikino M.Garuckas.
Sumanė prekiauti
„Tik nereikia rožinių spalvų. Nebuvo ir nėra paprasta dirbti“, – tai prataręs M.Garuckas grįžtelėjo į praeitį. O ten būta kuo įvairiausių darbų.
Airijos Atlono technologijų institute baigęs studijas vaikinas 2007-aisiais suskato pardavinėti „Ortopedijos technikos“ įtvarus. Vėliau ėmėsi darbo „Žemaitijos piene“ – rūpinosi sūrių prekyba su Lenkija.
„Kiekvienoje iš tų įmonių ko nors išmokau, vienoje – preciziškumo, smulkmeniškumo, kitoje – to, kad reikia ir kaip reikia bendrauti su Europa“, – tarstelėjo jis.
O kai prieš dešimtį metų ūkininkaujantis tėvas Rimantas Garuckas ėmė bėdoti, kad raunant runkelius genda ir genda transporteriai, Mindaugas sukorė kelią į Olandiją.
„Susiradau internete transporterių ir jų detalių gamintojo kontaktus. Ir nė nežinodamas pataikiau į labai gerą įmonę. Vos apsireiškęs jos vadovams sukėliau smagaus juoko, mat ėmiau aiškinti, kad noriu būti jų atstovas Lietuvoje.
Juk man tebuvo 23 metai. Taigi olandai, nužiūrėję mane, pirmiausia pasiūlė parduoti nors keletą jų gaminių Lietuvoje. Ir aš nuoširdžiai tai ėmiausi daryti“, – štai taip 2008-aisiais atsirado M.Garucko “Mindema“ – oficiali olandų įmonės „Hessels Zeefbanden“ atstovė.
Tačiau buvo laikas, kai su olandais „susidėjęs“ verslininkas šaudė automobiliu tarp Lietuvos ir Olandijos, nemiegodamas po kelias paras.
„Laimei, nesutikau kelyje mirties. Žiaurios tai būdavo kelionės – veždavau transporteriams detales. Būdavo ir taip, kad jos netikdavo. Kur dėti? Niekur.
Buvo momentas, kai latviai siūlėsi atvažiuoti ir pažiūrėti, ko gi pas mane, įmonės atstovą, yra sandėliuose. Bet juose nieko nebuvo. Dabar jau daug paprasčiau, nes be atstovavimo olandams yra ir sava gamyba“, – klabėjo vyriškis.
Ėmėsi ir gamybos
Taigi maždaug prieš šešerius metus, į pagalbą pasikvietęs bičiulį, M.Garuckas pats ėmėsi gaminti sietinius transporterius.
Prireikus ką nors nutekinti, kviečiasi į pagalbą tėvą. Įrangą, stakles jis turėjo – pamažu susipirko aukcionuose Olandijoje. „Brandindavo“ idėjas, kaip jas pritaikyti, ir sugalvodavo.
„Artimieji iš manęs juokėsi, kai pirmuosius savo gamybos transporterius vos ne su dantų šepetėliais trynėme, kad tik jie gražiai atrodytų. Dabar į viską žiūrime paprasčiau. Blizgink virbus neblizginęs, reikia galutinio rezultato – kad jie gerai nupurtytų žemę“, – pasakojo M.Garuckas.
Tokioje specifinės veiklos nišoje jis sumanė ir patobulinimų – šiemet tam tikrų transporterių virbus ėmė dengti guma.
„Išmokome patys pagaminti transporterį be jungčių. Kai per pusmetį pagal garantiją reikėjo pakeisti 16 transporterių, teko pasukti galvą, kaip juos patobulinti. Kainuoja jie juk ne šimtą, bet ir 500, ir 1500 eurų“, – pasakojo M.Garuckas.
Taigi realybė – ne rožinė. Būta ne vieno atvejo, kai atvežtą transporterį meistrai sutaisydavo, bet atlygio negaudavo nei už darbą, nei už detales.
„Tai buvo žiauru. Atsikandome tokios patirties ir pradėjome imti avansą: pusė kainos atgabenus, pusė – kai sutaisome“, – sakė raseiniškis.
