Moteris jau 18 metų rūpinasi ekologiniu ūkiu, kuriame dera obelys, kriaušės, trešnės, braškės, gervuogės, avietės, smidrai. Iš 50 ha ploto, kiek užima ūkis, pusė atriekta sodams, uogynams, kita puse – grūdinės kultūros.
G.Sakalauskienės ūkyje nuolat dirba 6-9 žmonės, sezono metu – apie 20.
Kai atsikėlė į sodybą Deltuvos seniūnijoje, Sakalauskų šeima aplink įsigijo 12 ha žemės. 10 ha iš jų apsodino juodaisiais serbentais, 2 ha – avietėmis. Tuo metu būtent tokius reikalavimus reikėjo įgyvendinti ūkininkams, kurie norėjo gauti valstybės paramą.
„Serbentų niekas nepirko, o iš aviečių irgi neišgyvensi. Apskritai iš 12 ha neišauginsi 4 vaikų. Labai gerai, kai į turgelį nuvežu braškių ir smidrų – tada stovi eilė žmonių ir produkciją perka. Bet kai baigiasi braškės ir šparagai, neturiu kuo prekiauti, todėl reikėjo galvoti, kaip plėsti asortimentą, kad ir patys išsilaikytume, ir darbininkams turėtume iš ko mokėti“, – pasakojo G.Sakalauskienė.
Taip ūkis išsiplėtė iki 50 ha, iš kurių 30 ha žemės priklauso ūkininkei.
Pirmuosius dvejus trejus metus naujakuriai derliaus gaudavo tiek, kad jį išparduodavo sostinės turgeliuose. Po kurio laiko uogų ėmė užderėti tiek, kad visko, kas užaugdavo, neparduodavo. Todėl nuo 2010 metų įsirengė perdirbimo cechą ir pradėjo virti uogienes.
„Neturėjau milžiniškų lūkesčių iš tokios veiklos susikrauti pinigų. Man tai kaip žaidimas. Baisiausia būna, kai pamatai, kad pinigai baigiasi, o reikia atiduoti skolas. Štai ir dabar turiu dar neišmokėtą paskolą, kurią ėmėme cechui įrengti. Užstatytas visas mano ūkis, žemės. Bet dievas kažkaip padeda“, – šypsojosi G.Sakalauskienė.
Ceche ūkininkė spaudžia sultis, verda uogienes, džemus. Naujausias atradimas – žaliųjų pomidorų džemas.
Šie metai – tokie derlingi, kokių dar šiame sode nėra buvę: daug slyvų, trešnių, obuolių, net ir kriaušės, kurios kelerius metus sunkiai vedė vaisius ir Genovaitė netgi svarstė jas iškirsti, šiemet taip užderėjo, kad ūkininkė netgi nežino, kur reikės jas dėti.
Kadangi vasarą nėra kada gaminti uogienių, G.Sakalauskienė uogas, vaisius šaldo, o jau apmažėjus lauko darbų imasi iš jų gaminti konservus, spausti sultis.
Tačiau, pasak ūkininkės, ekologiškų uogienių pirkėjų nėra daug, nes galutinis produktas dėl cukraus, be kurio tokio gaminio neišvirsi, stipriai pabrangsta. Vieną kitą gardėsį įsigyja ir kaimo žmonės, pas G.Sakalauskienę atvežę spausti sultis. Tačiau didžioji dalis produkcijos realizuojama per „Vikio“ ūkininkų krautuves.
„Jiems prekes atiduodame konsignacijos pagrindais – pinigus gauname, kai mūsų gaminius parduoda. Neturime kitos išeities: jie – mūsų didžiausi pirkėjai. Ką stovės pas mus uogienės, tai geriau jau ten, – neslėpė ūkininkė. – Kartais nuoširdžiai savimi stebiuosi – iš kur mergaitei tiek drąsos: anksčiau labai išgyvendavau, kas bus, jei, tarkime, uogienė bus supelijusi. Yra buvę, kai paskambino vyras, kuris, apžiūrėjęs mano aviečių uogienę parduotuvėje, nusprendė, kad ji per skysta. Nors jis jos net nepirko, kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Bet paskui tokią skūrą užsiaugini...“
Jei uogienes, sultis pardavinėja ūkininkų krautuvėse, tai šviežiai skintas gėrybes G.Sakalauskienė veža į turgus Vilniuje. Moteris tikina, kad jos uogų kainos nesikeitė nuo lito, tačiau neslepia, kad vienoje sostinės vietoje tas pats produktas kainuoja brangiau nei kitoje.
„Jei prekiauji, pavyzdžiui, braškėmis Žvėryne, Tymo turguje, prekybos centre „Panorama“, kažkiek prie kainos uždedi, nes uogos ekologiškos. O kai su tomis pačiomis braškėmis nuvažiuoji prie „Akropolio“, po pusvalandžio čia visų aplinkinių pardavinėjamos braškės pasidaro ekologiškos, tik pigesnės nei mano. Tada turiu uogas arba parduoti tokia pat kaina, kaip visų, arba grįši nieko nepardavusi“, – paaiškino ekologinio ūkio savininkė.
