Apie tai kalbamės prof.habil.dr.Gintaru Valušiu, Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) direktoriumi. Jo vadovaujamas centras yra didžiausia mokslinių tyrimų įstaiga Lietuvoje. Čia vykdomi unikalūs moksliniai tyrimai ir technologinės plėtros darbai lazerinių technologijų, optoelektronikos, branduolio fizikos, organinės chemijos, bio ir nanotetechnologijų bei kitose srityse.
Ar tai įmanoma: Lietuvai vieną dieną tapti aukštųjų technologijų šalimi?
Tai yra įmanoma. Aukštųjų technologijų šalies bruožas yra tas, kad ekonomikoje dominuoja inovatyvi, aukštosiomis technologijomis paremta pramonė. Mūsų šalyje, deja, dar to nėra, mums jos labai trūksta. Inovatyvios pramonės turim tiek, kiek ji yra išaugusi iš mokslo. Šiandien, didžiaja dalimi, tai yra biotechnologijos ir lazerinių technologijų sritys.
Kiek man yra žinoma, jų indėlis sudaro tik šiek tiek daugiau nei procentą nuo bendrojo vidaus produkto. Tad labai norėtųsi geresnio rezultato, o kad tai įvyktų, tiek dabartinė pramonė, tiek mokslas turėtų suartėti ir bandyti tekėti viena vaga, sąveikaudami vienas su kitu ir kurdami naują technologijų kokybę.
Manau, kad šalyje kuriami mokslo, verslo ir studijų slėniai, juose atsirandanti atviros prieigos infrastruktūra ženkliai katalizuos šituos procesus.
O taip teigti pagrindą tikrai turime.
Jeigu Europoje paklausite, kas ta Lietuva, tai daugeliu atveju išgirsime, kad esame krepšinio šalis. Bet jeigu nuvažiuosite į Japoniją, ir ten užduosite tokį pat klausimą, tai išgirsite, kad Lietuva yra lazerių valstybė, nes Japonijoje mūsų šalį garsina būtent šie gaminiai. Ir jeigu pereitumėte per Japonijos ar Europos mokslines optikos laboratorijas, tai beveik kiekvienoje turbūt rastumėte „Šviesos konversijos“ ar „Eksplos“ pagamintą lazerį. Tai matyti yra tikrai džiugus jausmas.
Gal teigiamą postūmį, kuriant aukštosiomis technologijomis paremtą ekonomiką, duotų aktyvesnis mokslo ir verslo bendradarbiavimas?
Manyčiau, kad šia kryptimi daroma daug kas: kuriami mokslo, slėniai, atsiranda verslo inkubatoriai. Į šalį ateina didžiosios kompanijos, ypač informacinių technologijų srityje. Deja, to mes dar negalime pasakyti apie inžinerijos ir technologijų sektorius.
Taigi, Lietuva, nors deklaruoja siekį tapti aukštųjų technologijų šalimi, tačiau pastangos, man atrodo, nėra „sinchronizuotos“ ir nukreiptos šiam vienam tikslui. Šalies resursai nėra dideli, todėl turėtume būti labai racionalūs ir pragmatiški, išradingi ir nuoseklūs siekdami iškeltų tikslų – jei investuojama į slėnius, į mokslinę infrastruktūrą, tai reiktų kartu kurti sistemą, kad talentingi žmonės čia galėtų save atskleisti ir negalvotų apie emigraciją, kad kartu startuotų „protų sugrąžinimo programa“, nes aparatūra be žmonių tiesiog neveikia.
O čia juk reikia ne eilinių, o talentingų ir kuriančių žmonių. Ir ne tik mokslininkų – inovatyvi pramonė nėra vien mobilių aplikacijų kūrimas, tai yra ir „protingų daiktų“, ir technologijų vystymas ir sugebėjimas jas parduoti.
Taip pat tiesiog kaip oro reiktų programų, pavyzdžiui, panašių į vokiškąją „Exist“, skatinančių prototipo tapimą komerciniu produktu – tokie procesai jau yra „išėję“ iš mokslo sferos, bet dar netapę verslo dalimi.O tam, kad tai atsitiktų, reikia resursų, o mažos, besikuriančios įmonės tiesiog jų neturi. Programos turi papildyti viena kitą, skatinti įvairias veiklas iškeltam tikslui pasiekti.
Jūsų vadovaujamas mokslų centras vykdo talentų susigrąžinimo programą, kaip pasiryžote tokiai idėjai?
Kai kūrėme Saulėtekio slėnį, žmogiškieji ištekliai buvo vienas iš pagrindinių dalykų, nes technologinė ir mokslinė aparatūra be veržlių žmonių yra bevertė. Didžiausias rūpestis buvo ir yra talentingi žmonės: kiek galėsime jų patys išsiugdyti ir kiek jų bandysime pasikviesti, kad jie čia matytų prasmę dirbti, ir tuo būdu slėniai efektyviai „įsiveiklintų“.
Juk realiai šiandien neturime viduriniosios mokslininkų kartos – ji, kai buvo sunku ekonomiškai, arba išvažiavo į užsienį, arba perėjo į verslą.
Centre nusprendėme, kad reiktų tą problemą spręsti, bandant susigrąžinti išvykusius mokslininkus. Centro laukia kartų kaita, todėl nusprendėme nelaukdami imtis veiksmų. Nors, iš tiesų, šioje srityje mes nieko neišradome. Apie talentų susigrąžinimą išmokome iš Vokietijos kolegų. Moksliniais tikslais važinėdami po pasaulį ir sutikdami lietuvių mokslininkų kviečiame juos grįžti.
Mes siūlome jiems mokslines pozicijas ir pagalbą kuriant jiems savarankiškas mokslines grupes. Tai reiškia, kad tą mokslinę tematiką, kurią jie vysto užsienyje, kad jie galėtų ją plėtoti čia, Lietuvoje, mūsų Centre ar universitete, pasinaudodami nauja moksline technologine infrastruktūra. Ir turime gražių pavyzdžiu, kaip tai pavyksta. Šiandien Centras daro, kiek gali, kiek leidžia jo resursai, bet, manyčiau, turi būti programa valstybės mastu. Turime suprasti, kad talentas – tai didžiausia vertybė. Ir išreikšti tai ne lozungais ar žodžiais, o labai konkrečiais veiksmais. Kol to nebus, bus sunku tikėtis ryškių rezultatų.
Kas labiausiai trukdo mokslininkams grįžti į Lietuvą?
Pirmas dalykas turbūt būtų tas, kad žmonės, baigę universitetus, iš čia neišvyktų. O čia yra sunkumų – doktorantų stipendijos yra labai mažos, o juk jie yra jauni žmonės, jiems reikia kurti šeimas, auginti vaikus, jiems reikia pirkti ar nuomotis butus – tam reikalingi finansiniai resursai. Tiek mūsų centras, tiek ir universitetai stengiasi įdarbinti doktorantus, suteikti jiems galimybes dalyvauti projektuose, kad jie galėtų pragyventi iš mokslo, kad, bandant išgyventi, jiems nereikėtų eiti dirbti kitų, su mokslu nesusijusių, darbų.
Sugrįžti iš užsienio jau yra sunkiau. Negalėčiau teigti, kad ekonominis motyvas čia svarbiausias. Jis svarbus, bet ne esminis. Manyčiau, kad svarbu yra perspektyvų buvimas ir motyvacija. Kūrybinės laisvės prioritetas prieš visa kita. Nes paprastai pasiekiama tiek, kiek viduje yra užsibrėžiama. Juk šalies dabartinės mokslinės laboratorijos beveik nesiskiria nuo užsienio, pvz., Saulėtekio slėnyje turėsime unikalios technologinės aparatūros derinį, jei ko nors trūksta, galima naudotis užsienio mokslinių centrų paslaugomis. Svarbu, kad tik būtų „vežančių“ idėjų ir jėgų joms įgyvendinti.
