„WikiPearl“ produktai susideda iš dviejų dalių. Tai viduriukas, kurį sudaro maistas ar gėrimai. Antra dalis – tai odelė, pagaminta iš natūralių, valgomų, biologiškai skaidžių maisto produktų ir vertingų medžiagų.
Odelės – tai apsauginė elektrostatinė želė, kuri formuojama jungiant sąveikaujančias natūralaus maisto daleles, maisto jonus ir polisacharidus. Dėka šios patentuotos technologijos, odelės tampa atsparesnėmis vandeniui ir deguoniui nei kitos rinkoje esančios panašios apsaugos. Jos, be to, yra ir maistingos.
„WikiPearls“ manufaktūroje gaminami įvairūs produktai su apsauginėmis odelėmis: pradedant ledais, sūriu ir šaldytu jogurtu, baigiant vaisiais, daržovėmis, vandeniu ir sriubomis.
Taigi, kadangi „WikiPearls“ produktai yra daugmaž vieno kąsnio dydžio, juos galima susidėti į pietų dėžutę, neštis į darbą, paplūdimį ar mokyklą ir valgyti rankomis. Netgi, jeigu tai jogurtas ir ledai.
Žymiausi patiekalai, kurie buvo atrasti netyčia
Pasakojama, kad įžymieji sausainiai su šokolado gabalėliais pirmą kartą buvo iškepti JAV, Masačiūsetso restorane 1930 m. Tuo metu šios įstaigos savininkė Ruth Wakefield pridėjo šokolado gabalėlių į sausainių tešlą tikėdamasi, kad šie ištirps ir ji iškeps šokoladinių kepinėlių. Tačiau šokoladas nesutirpo ir pasaulyje atsirado sausainiai su šokolado gabaliukais.
Nors vis dar ginčijamasi, kas iš tikro išrado bulvių traškučius, bet neatmetama versija, kad tai padarė Amerikos virėjas Georgas Crumas. Sakoma, kad vieną 1853 m. dieną klientas pasiskundė, kad virėjas per storai supjaustė kepamas bulves. Taigi, G.Crumas neapsikentęs tokio žmogaus įžūlumo ir, tikėdamasis, kad atkeršys klientui, supjaustė naują bulvių porciją ypač plonai, paskrudino ir apibarstė druska. Užsakovui patiko.
Vorčesterio padažas atsirado Britų mokslininkų Johno Wheeley Lea ir Williamo Henry Perrinso dėka, XIX a. Šie vyrai buvo paprašyti sukurti sodrų padažą klientui, kuris mėgo indišką maistą. Tačiau padažas, kurį sukūrė mokslininkai buvo tokio stipraus skonio, kad jo nebuvo įmanoma valgyti. Chemikai nevykusio padažo butelį atidėjo į šalį ir vėl jį pastebėjo po kelerių metų. Kaip tuomet jie nustebo, kai jo paragavę pajuto, kad gaminys – skanus.
„Skraidantys“ kokteiliai
Charlie Harry Francis kuria smagius išradimus: pradedant tamsoje šviečiančiais ledais ir baigiant valgomu rūku. O šį kartą jis tobulina pirmąją pasaulyje skraidančių kokteilių mašiną.
Kad ištobulintų savo naujovę, jis susikooperavo su Bristolio universiteto ultragarso specialistu, profesoriumi Bruce Drinkwateriu. Jie toliau kuria „Levitroną“, prietaisą, kuris ultragarso bangomis skraidina mažus alkoholio lašelius, kurių galima lyžtelėti tiesiog ore.
Šiuo metu jie moka suplakti „Skraidantį džiną su toniku“ bei „Skraidančią kruvinąją Merę“. Kadangi kol kas jie gali skraidinti tik mažus lašelius, todėl savo kokteilius jie gamina ypač stiprius. Džinas su toniku yra 70 proc. stiprumo. Šitai reikalinga tam, kad gėrėjui užtektų vos kelių lašų, idant jis pasijustų kaip išgėręs visą taurelę.
CH.H.Francis sako, kad įrenginio idėja gimė mąstant apie valgymą nesiliečiant prie maisto ir nenaudojant įrankių nei lėkščių.
„Žinoma, idėja akivaizdžiai smagi, bet kartu ir praktiška. Ypač, jeigu mąstome apie senyvus žmonės. Jiems tokia mašina, kuri galėtų pamaitinti, būtų labai svarbi“, – teigia išradėjas.
