Pozityvių pokyčių šiame lauke siekiantys programos kūrėjai džiaugiasi – jų alumnai ne tik renkasi tęsti darbą mokyklose, bet taip pat įsilieja į akademinę bendruomenę, tampa švietimo politikos nariais, steigia svarbius vaikų, mokytojų palaikymo projektus.
Šiuo metu vyksta programos „Renkuosi mokyti!“ dalyvių atranka. Organizatoriai laukia į pagalbą kitam orientuotų, aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčių žmonių, tikinčių, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo savo socialinės, kultūrinės ir ekonominės padėties, mokykloje turėtų atskleistų savo potencialą ir jaustis vertinamas.
„Į mokyklą bent porai metų grįžau dėl dviejų priežasčių: „Renkuosi mokyti!“ 100 procentų atitinka mano vertybes, o man labai patinka ne tik pati vokiečių kalba, bet ir jos mokyti kitus.“ – sako programos dalyvė Inga Žegužauskė. Su ja pasikalbėjome apie darbo mokykloje ir eksporto srityje derinimą, pokyčius švietimo sistemoje ir prasmės pojūtį.
– Inga, kalbamės iki didžiųjų žiemos švenčių likus vos savaitei. Užsiminėte, kad šiuo metu veiklos tikrai netrūksta – esate ne tik vokiečių kalbos mokytoja, bet taip pat dirbate eksporto srityje. Papasakokite, kaip atrodo jūsų darbo diena, ir kaip sekasi derinti skirtingas veiklas.
– Šiuo metu tikrai įtemptas metas. Dirbu mokykloje ir eksporto srityje, nuotoliniu būdu studijuoju Vilniaus universitete, taip pat jau antrus metus esu programos „Renkuosi mokyti!“ dalyvė. Negana to, su vyru auginame 14-mečius trynukus. Mano diena prasideda anksti ryte ir baigiasi vėlai vakare.
Šeima, darbas, mokykla, ruošimasis pamokoms ir studijos reikalauja daug energijos. Tačiau prie intensyvaus gyvenimo tempo esu pripratusi. Kiekviena veiklos sritis man svarbi. Šiemet, deja, labiausiai nukenčia šeima. Tačiau žinau, kad tai laikina. Studijos jau beveik baigtos, o pirmieji darbo mokykloje metai praėjo intensyviai, bet sklandžiai. Pamažu viskas stoja į savo vietas, įsibėgėja nauja rutina.
Žinoma, kartais pasitaiko sunkesnių periodų, kai atrodo, kad nieko nespėju. Tokiomis dienomis mane gelbsti racionalus mąstymas ir veiklų planavimas. Pailsiu, įvertinu prioritetus ir vėl susigrąžinu ritmo pojūtį.
Eksporto srityje dirbu daugiau nei 20 metų, todėl turiu nemažai patirties. Esu dėkinga supratingiems kolegoms, kurie visuomet padeda, kai reikia skubiai ką nors išspręsti. Daug palaikymo sulaukiu ir iš savo šeimos. Kai turi stiprų užnugarį, viskas įmanoma.
– Bakalauro studijas baigėte Cum Laude diplomu, išduodamu tik patiems pažangiausiems absolventams. Dar studijuodama moksleivius privačiai ruošėte valstybiniams brandos egzaminams, o vėliau vaikų namuose „Saulutė“ dirbote vokiečių kalbos mokytoja. Jūsų vedamos pamokos jau tada buvo išskirtinės: kviesdavote vokiečių kalbos dėstytojus, užsiėmimus perkeldavote į gamtą, kitas netradicines erdves. Vis dėlto pasirinkote eksporto sritį. Kas lėmė šį sprendimą?
– Vokiečių kalba buvo pirmoji mano užsienio kalba, jos mokiausi nuo antros klasės. Vėliau mus mokė viena stipriausių (jei ne pati stipriausia) mokytoja Kaune – a. a. N. Stašaitienė. Pamokos vykdavo penkis kartus per savaitę, o grupės buvo sudarytos tik iš devynių panašaus akademinio lygio mokinių. Įstojusi į universitetą nemažai bendravau su dėstytojais vokiečiais, skatinusiais dalyvauti užsienio projektuose, siekti stipendijų vasaros stovykloms ir atlikti praktiką Vokietijoje. Viena iš jų buvo remiama Roberto Boscho fondo.
Kito projekto metu laimėjau finansavimą savo iniciatyvai „Kinder sind unsere Zukunft“ („Vaikai – mūsų ateitis“). Įgyvendindama projektą vaikų namų auklėtinius metus mokiau vokiečių kalbos. Moksleiviai buvo skirtingo amžiaus, dalis jų turėjo specialiųjų ugdymosi poreikių. Tuo metu buvau jauna ir veržli, o mokiniai mielai lankė pamokas. Supratau, kad „sausos“ pamokos naudingos nebus, todėl kūriau įvairias veiklas, kurias šiandien įvardintume netradicinėmis.
Įgyvendinusi projektą, vaikų namuose likau dirbti vokiečių kalbos mokytoja. Čia jie baigdavo 10 klasių, o vėliau mokslus tęsdavo profesinėje mokykloje arba Puškino gimnazijoje (šiuo metu – Tarptautinė gimnazija). Išleidusi savo pirmąją 10-okų klasę, įstojau į vokiečių kalbotyros magistro studijas ir darbą vaikų namuose nutraukiau.
Man patiko dirbti su vaikais ir jaunimu, tačiau kolegų požiūris į jauną mokytoją nebuvo itin pozityvus. Labai apsidžiaugiau, kai pirmieji mokiniai atėjo per vestuves pasveikinti mudviejų su vyru. Moksleiviai pasakė, kad du iš jų išlaikė vokiečių kalbos brandos egzaminą! Tai buvo pirmasis tokio lygio pasiekimas vaikų namuose, nes šiais vaikais retai kas patikėdavo, dažnai jie būdavo „nurašomi“. Savo kaip mokytojos gebėjimais niekada neabejojau, tačiau pedagoginę veiklą pasirinkau „padėti į stalčiuką“ ir truputį palaukti.
Nesigailiu, kad daugiau nei 20 metų dirbu verslo srityje. Užsienio kalbos – mano kasdienybė (kalbu vokiškai, angliškai ir rusiškai). Ši patirtis reikalauja įvairių kompetencijų ir yra naudinga. Dabar savo mokiniams galiu lengvai atsakyti, kodėl jiems verta mokytis vokiečių kalbos, ir kodėl vien anglų kalbos nepakanka. Į mokyklą bent porai metų grįžau dėl dviejų priežasčių: „Renkuosi mokyti!“ 100 procentų atitinka mano vertybes, o man labai patinka ne tik pati vokiečių kalba, bet ir jos mokyti kitus. Šis jausmas grįžo prieš trejus metus, kai mano pačios vaikai pradėjo mokytis šios kalbos.
– Kaip ir visi programos „Renkuosi mokyti!“ dalyviai, turėjote įveikti keturių etapų atranką. Kaip nusprendėte prisijungti prie „Renkuosi mokyti?“ bendruomenės?
– Apie „Renkuosi mokyti!“ (RM) sužinojau 2018-aisiais. Paraginta draugės vėliau nusprendžiau pasinaudoti šia galimybe ir užpildžiau anketą. Atranka vyko sklandžiai, tačiau kilo dvejonių, ar man to tikrai reikia. Veiklos turėjau daugiau nei pakankamai, o mano darbas reikalavo įsitraukimo. Esu reikli sau, tad sprendimas nebuvo lengvas.
RM programos mokytojai mėnesį turi praleisti vasaros stovykloje, o antraisiais metais tęsia studijas universitete. Prieš apsispręsdama diskutavau su šeima. Galiausiai paskutinio atrankos etapo formą užpildžiau kovo 2-ąją, per savo gimtadienį, ir išsiunčiau likus vos trims minutėms iki termino pabaigos – 23:57. Tai priėmiau kaip ženklą, kad reikia paspausti mygtuką „Send“. Žvelgdama iš šiandieninės perspektyvos, galiu pasakyti, kad prisijungimas prie šios programos buvo viena geriausių mano gimtadienio dovanų.
Žmonės, kuriuos sutikau, programos komandos pagalba, RM bendruomenė ir mano dvi nuostabiosios draugės – Violeta ir Betina – tai yra patirtis, kurią reikia išgyventi, kad suprastum. Nors iššūkių tikrai buvo ir tebėra, komandos požiūris į kiekvieną dalyvį ir pagalba, kurios sulauki, yra tikras stebuklas. Todėl RM programa besidominčius, bet savo jėgomis abejojančius, noriu padrąsinti – visada sulauksite nuoširdaus palaikymo, padedančio įveikti iššūkius.
– Programos dalyviams pirmaisiais dvejais metais dirbant mokykloje suteikiama visapusiška pagalba – ne tik priskiriamas tutorius, bet taip pat organizuojami įvairūs mokymai ir profesinės konsultacijos. Kaip jautėtės po pertraukos grįžusi į mokyklą, ar pasinaudojote „Renkuosi mokyti!“ pagalba pedagogams?
– „Renkuosi mokyti!“ programos dalyviai dvejus metus dirba valstybinėse mokyklose, nevykdančiose mokinių atrankos ir pasirengusiose priimti naują mokytoją. Grįžau į mokyklą, kurioje pati mokiausi. Vokiečių kalbos lygis čia žemesnis, nes tai – antroji užsienio kalba.
Pirmieji trys mėnesiai buvo patys sunkiausi. Reikėjo užmegzti ryšį su mokiniais, priprasti prie krūvio. Vėliau pasidarė lengviau, o antraisiais metais kilo mažiau streso ir netikėtumų. Vis dėlto dirbu daug ir atsakingai – ruošiuosi pamokoms, ieškau tinkamų metodų. Įdedu daug pastangų, nors tai nebūtinai užtikrina gerus rezultatus. Šis jausmas neatsiejamas nuo mokytojo profesijos.
Kai ištinka sunkesni etapai, labai padeda programos dalyvių ir mokyklų koordinatorė Justina. RM programa pasižymi aiškia strategija, o jos komanda iš anksto gali numatyti, kada dalyvius gal ištikti giliausios „duobės“. Aplink netrūksta pavyzdžių, kad koordinatoriai niekada nepalieka mokytojų vienų, padeda įveikti sunkumus. Mokymai, kuriuose dalyvauju antrus metus, yra naudingi. Tačiau dar didesnę vertę sukuria galimybė pažinti savo kartos mokytojus. Mūsų patirtys unikalios: skirtingi temperamentai, mokinių savybės ir asmeniniai mūsų darbo metodai. Tačiau programos komandos atliekama misija yra milžiniškas indėlis į švietimo sistemos tobulinimą. Galiu tai nuoširdžiai patvirtinti ir kaip mama trijų vaikų, kurių mokytojai taip pat yra RM alumnai.
– „Renkuosi mokyti!“ programa kasmet kviečia prisijungti motyvuotus mokytojus, siekiančius kurti pozityvius pokyčius mokyklose ir švietime. Tikiu, kad ilgainiui pokyčiai įvyksta ne tik mokyklose, bet ir pačių „Renkuosi mokyti!“ dalyvių viduje. Kaip keitėtės jūs – tiek kaip mokytoja, tiek kaip asmenybė, kokių naujų (o gal primirštų senų) savybių savyje atradote?
– Prisimenu dieną, kai įstojusi į universitetą grįžau mokyklon pasiimti dokumentų. Sutikta vokiečių kalbos mokytoja paklausė, kur įstojau. Puikiai pamenu jos žodžius: „Padarei didelę klaidą“. Tačiau šiandien, praėjus 26-iems metams, galiu tvirtai pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.
Įsitikinau, kokį pranašumą dirbant su mokiniais suteikia mano patirtis versle. Mokiniai dažnai sako, kad aiškiai ir suprantamai išdėstau gramatiką, žodžių reikšmes ar sakinių konstrukcijų sąsajas su kitomis kalbomis. Papildomų pamokų temas dažniausiai renkuosi iš gyvenimiškų, kasdienybei artimų situacijų. Tikiu, kad mokau to, kas iš tiesų naudinga. Panašiai jaučiasi ir mano kolegos iš kitų sričių. Esame specialistai, patyrę, kaip mūsų dėstomas dalykas pritaikomas profesiniame gyvenime. Savo pavyzdžiu mokiniams galime parodyti, kaip tam tikros žinios pasitarnaus ateityje. „Kam man to reikės?“ – tai antras pagal populiarumą klausimas po „Mokytoja, ar tai bus pažymiui?“ (šypsosi)
– Beveik pusė dr. Meilės Lukšienės premijos, skiriamos už demokratiškumo, bendruomeniškumo ir humanizmo idėjų įgyvendinimą, laureatų yra būtent „Renkuosi mokyti!“ mokytojai! Suprantu, kad mokykloje dirbate ne dėl premijų, bet tikiu, kad kiekvienas mokytojas, kaip ir mokinys, nusipelno įvertinimų. Kas dirbant mokytoja jums suteikia prasmės pojūtį?
– RM programoje dalyvauja motyvuoti įvairių sričių specialistai, kurie turi ne vien su pedagogika susijusios profesinės patirties. Mūsų niekas neįkalbinėjo – patys nusprendėme pasirinkti šį kelią. Mokytojo darbas nelengvas, bet prasmingas. Mokinio žvilgsnis, kai jis pagaliau supranta tai, kas anksčiau atrodė neįveikiama, kai jis pradeda komunikuoti vokiečių kalba, ar tiesiog noriai lanko pamokas, nes nebejaučia baimės, atperka sunkų darbą.
Augindama vaikus suprantu, kokią įtaką daro mokyklos mikroklimatas ir mokytojai, su kuriais jie susiduria. Tai dar labiau sustiprina mano pasirinkimą būti švietimo bendruomenės dalimi.
– Mano mama ne vieną dešimtmetį dirba lietuvių kalbos mokytoja. Nuo mažens stebėjau jos profesinį kelią, reikalaujantį begalinės ištvermės ir atsidavimo. Daugelis pedagogų darbą suvokia kaip itin sudėtingą, tad toli gražu ne kiekvienas jį renkasi. Ar „Renkuosi mokyti!“ programa padeda šį požiūri keisti, kokią įtaką pokyčiams švietimo sistemoje daro apskritai?
– Šios programos komandos dėka jaučiame stiprų palaikymą: puoselėjama empatija, sulaukiame kompetentingų lektorių mokymų, o prireikus – ir psichologinės pagalbos. Tai leidžia neperdegti ir suteikia įrankius padėti ne tik sau patiems, bet ir naujiems kolegoms, kurie nebūtinai yra programos dalyviai.
Jei ne „Renkuosi mokyti!“, šiandien nebūčiau ten, kur esu. Programos sėkmę įrodo tiek atrankose dalyvaujančių kandidatų skaičius, tiek kasmet paruošiamos kelios dešimtys naujų mokytojų. Tai puikiai iliustruoja, kokią didelę ir reikšmingą įtaką „Renkuosi mokyti!“ daro visai švietimo sistemai.
Šiuo metu vyksta programos „Renkuosi mokyti!“ dalyvių atranka.
