Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Kalbų centras įgyvendina šešių mėnesių trukmės projektą „Lietuvių kalbos mokymai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pasitraukusiems Ukrainos pabėgėliams“, finansuojamą 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis, kuriuose dalyvaujantys Kaune, Kėdainiuose, Alytuje ir Jurbarke gyvenantys Ukrainos piliečiai turi galimybę nemokamai mokytis lietuvių kalbos A1, A2 ir B1 lygius bei lietuvių gestų kalbą.
Susidomėjimas lietuvių kalba viršyjo lūkesčius
Kauno kolegijos Kalbų centro vadovė Ieva Brazauskaitė-Zubavičienė džiaugiasi, kad susidomėjimas kursais gerokai viršyjo lūkesčius ir vietoj planuotų 70 dalyvių, skaičius išaugo dvigubai. Jos teigimu, labai pasiteisino sprendimas kursus pasiūlyti ne tik didžiuosiuose miestuose gyvenantiems Ukrainos pabėgeliams, bet ir mažesniuose miestuose.
„Parama mūsų šalyje gyvenantiems Ukrainos piliečiams, ypač per lietuvių kalbos kursus, yra svarbi ne tik dėl praktinių priežasčių. Pagalba kasdieniniame gyvenime, psichologinė parama, solidarumo išraiška, kultūrinis praturtinimas – lietuvių kalbos kursai yra svarbus įrankis, kuris padeda ukrainiečiams adaptuotis ir prisidėti prie Lietuvai bei visai Europos bendruomenei svarbių tikslų“, – kursų naudą įžvelgia ir Kauno kolegijos lektorė Rita Vabalienė.
Ukrainiečiai vis drąsiau kalba lietuviškai
Vesdama kursus Jurbarke lektorė Danutė Matelienė pastebi, kad dalyvių gebėjimas išmokti užsienio kalbą yra labai individualus, todėl ir mokymosi pažanga yra skirtinga. „Kai matai, kaip žmonės nuoširdžiai stengiasi, kiek deda pastangų siekdami integruotis į mūsų bendruomenę, norisi jiems padėti. Su keliais kursų dalyviais, kuriems dėl įvairių priežasčių sekasi sunkiau, dirbame papildomai. Džiugina, kad kursų dalyviai jau neblogai supranta ir vis drąsiau kalba lietuviškai kasdieninėse situacijose“, – priduria lektorė.
„Grupėje buvo žmonių, kurie nemokėjo lietuviškai nei vieno žodžio, bet buvo ir tokių, kurie suprato lietuviškai, tik nedrįso kalbėti, nemokėjo gramatikos. Įpusėjus kursams dalyviai geba skaityti lietuviškai savo mokymosi lygio tekstus, parašyti juos bei papasakoti, įveikia neraminusius gramatikos pratimus, klausosi dialogų ir patys juos kuria“, – ukrainiečių mokymosi pažanga džiaugiasi Kėdainių lektorė Irmina Privalova. Pasak jos, norint, kad užsieniečiai mūsų šalyje jaustųsi oriai, užtikrintai, lietuvių kalbos mokymai yra labai reikalingi.
Išskirtinis atvejis – vedami lietuvių gestų kalbos kursai
Iki šiol lietuvių kalbos kursai ukrainiečiams buvo vedami tik šnekamąja kalba. Atliepiant asmenų su klausos negalia poreikis, bendradarbiaujant su Kauno kurčiųjų centru, buvo suorganizuoti lietuvių gestų kalbos kursai, kuriuos veda Kauno kolegijos lektorius Mykolas Balaišis. Lektorius yra neprigirdintis, gimė ir augo kurčiųjų šeimoje, nuo mažens dalyvauja kurčiųjų bendruomenės veiklose, todėl puikiai supranta paramos svarbą.
„Kai ieškodamas prieglobsčio asmuo atsiduria kitoje valstybėje, jį dažniausiai riboja šnekamosios kalbos barjeras. Kalbant apie kurčiuosius ir neprigirdinčiuosius, juos riboja dvigubas kalbos barjeras – asmenys su klausos negalia atvykę iš Ukrainos nemoka nei lietuvių kalbos, nei lietuvių gestų kalbos. Jie negali kreiptis pagalbos į visuomenines įstaigas ar organizacijas, nes ten darbuotojai nemoka net lietuvių gestų kalbos, o ką jau bekalbėti apie ukrainiečių gestų kalbą“, – pabrėžia M.Balaišis.
Didėjanti visuomenės tolerancija asmenims su klausos negalia
„Kurtieji ir neprigirdintieji ukrainiečiai yra labai dėmesingi ir žingeidūs, noriai mokosi. Tačiau jiems kyla iššūkis suprasti Lietuvoje veikiančią kurčiųjų sistemą. Ukrainoje gestų kalbos vertėjai dirba kurčiųjų centruose, kur teikia ne tik vertimo, bet sykiu ir socialines paslaugas, o pas mus kitaip – gestų kalbos vertimo paslaugas teikia Lietuvių gestų kalbos vertimo centras, o socialines paslaugas teikia socialiniai darbuotojai ir individualios pagalbos specialistai, dirbantys kurčiųjų centruose“, – priduria lektorius.
Nepaisant kylančių iššūkių M.Balaišis džiaugiasi augančiu visuomenės atvirumu ir tolerancija asmenų su klausos negalia atžvilgiu: „Vis daugiau kultūros įstaigų ir renginių yra prieinami kurtiesiems. Kaunas yra puikus pavyzdys, kaip užtikrinti prieinamumą asmenims su klausos negalia. Ir norėtųsi, kad tas prieinamumas kasmet vis didėtų“.
Lietuva – antrieji namai
Kursų gaunamą naudą pabrėžia ir dalyvė iš Ukrainos Oleksandra. Pasak jos, kalbos mokėjimas gerina bendravimo kokybę, padeda gauti geresnį darbą, prisitaikyti prie šalies kultūros, dalyvauti socialiniame gyvenime, o taip pat atsiranda galimybė puoselėti tvirtus ryšius su vietos bendruomene prisidedant prie savanoriškų iniciatyvų.
„Noriu dirbti mokykloje, kadangi pagal išsilavinimą esu mokytoja, o tam reikia mokėti kalbą. Šie kursai pagreitina mano adaptaciją ir leidžia išplėsti pažįstamų ratą bei tobulina profesinius įgūdžius“, – teigia Kaune gyvenanti Hanna.
Ketvirtus metus Lietuvoje gyvenantis ir ūkyje dirbantis Aleksejus dalijasi, kad pramokęs lietuvių kalbą jaučiasi ramiau ir užtikrintai bendraujant su lietuviais. Ukrainietis gali skaityti vietinius laikraščius, net tik klausyti, bet ir suprasti lietuviškas dainas. Dalyvis jaučiasi dėkingas už galimybę mokytis vienos seniausių kalbų pasaulyje.
„Mokėdama jūsų šalies kalbą stiprinu savo savivertę, ateityje galėsiu be problemų bendrauti su lietuviais, turėsiu galimybę susirasti norimą darbą“, – džiaugiasi Lietuvą antraisiais namais vadinanti Olga.
