Visgi pati NŠA pastaruoju metu buvo linksniuojama tikrai ne pačiose pozityviausiose antraštėse – skandalą sukėlę vienuoliktokų tarpiniai patikrinimai, buvusios vadovės pasitraukimas, klaidos brandos egzaminų užduotyse, galiausiai – klaidingai suskaičiuoti abiturientų balai, kai kuriems pakoregavę ir ateities planus.
Nerimą mokykloms kelia ir vadovėlių stygius, ir mokomosios medžiagos trūkumas po atnaujintų bendrojo ugdymo programų – apie tai švietimo bendruomenė kalba vis garsiau.
Su portalu Lrytas kalbėjęs S.Šabanovas tvirtino, kad nenori versti lapų atgal ir komentuoti agentūros klaidų, tačiau pats mokytoju dirbęs agentūros direktorius įsipareigoja užtikrinti, kad jų ateityje būtų gerokai mažiau.
„Aš niekada nebėgau nuo atsakomybės ir nuo sunkių darbų“, – aiškino naujasis NŠA vadovas.
Vilniaus universitete S.Šabanovas yra apsigynęs socialinių mokslų daktaro laipsnį. Jis studijavo Islandijoje, Ispanijoje, Suomijoje, Lietuvoje, vėliau savo patirtį pritaikė rašydamas mokslinius straipsnius, geografijos vadovėlius, kurdamas inovatyvias mokymo priemones.
Kaip jau skelbta anksčiau, pastaraisiais metais S.Šabanovas buvo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ugdymo departamento patarėjas, kuravo gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, matematikos mokslų ugdymą taikant kūrybiškumą (STEAM), iki šiol dėsto ir Vilniaus universitete.
Naujasis NŠA direktorius pakeitė laikinai šias pareigas ėjusį Aidą Aldakauską.
– Pareigas pradėjote eiti prieš kiek daugiau nei savaitę. Ar jau apšilote kojas ir kokius darbus atėjęs radote ant stalo?
– Dabar yra tas susipažinimo momentas, kai bandai suprasti ir identifikuoti, kokie procesai vyksta, kaip jie vyksta, kokius turime iššūkius, ir, aišku, kur mums sekasi.
Matyt, tai ir yra toks laikas, kai susipažįsti ir su kolektyvu, ir su procesais, ir su iššūkiais, ir jau pradedi galvoti, nuo ko pradėsime, ką pirmiausia reikės spręsti.
– Agentūros pavadinimas nemažai daliai švietimo bendruomenės jau yra tapęs keiksmažodžiu – ją vis lydėjo skandalai ir kuriozai, o vadovo konkursas gerokai užsitęsė, nes tiesiog niekas jame nenorėjo dalyvauti. Kas jus paskatino kandidatuoti?
– Labai paprasta – kažkas turi prisiimti atsakomybę. Aš niekada nebėgau nuo atsakomybės ir nuo sunkių darbų, o ir mano paties patirtis yra labai įvairi – esu ir mokytojas, ir vadovas, ir dėstytojas, iš dalies ir švietimo politikos formuotojas. Tai niekada nebėgau nuo sunkių darbų.
Ilgai mąstęs, pasitaręs su savo šeima ir girdėdamas raginimus iš skirtingų pusių, iš kolegų, apsisprendžiau pabandyti ir kandidatuoti į šią vietą, todėl ir pateikiau dokumentus.
– Nebijote, kad vėl kilus nesklandumams ir jūs pats sulauksite pykčio bangos?
– Tikrai suprantu, kad šita vieta nėra labai lengva, ir tikrai suprantu, kad visuomenei ypatingai rūpi švietimas. Nes švietimas yra prie kiekvieno iš mūsų – tai yra ir anūkas, tai yra ir trečiojo amžiaus universitetas, tai viskas yra šalia ir mes visi norime tame dalyvauti.
Taip, dabar net ir nedidelės klaidos kartais iššaukia labai rimtus dalykus. Aišku, kad pasitaikė ir tikrai nemalonių situacijų.
Galvodamas apie ateitį tikiuosi, kad visuomenė ir švietimo bendruomenė supras, jog pokytis nevyksta iš karto – pokytis vyksta tik žingsnis po žingsnio.
Tam reikia visų mūsų susitelkimo, įsiklausymo ir kartu darymo, kad tų klaidų būtų kuo mažiau.
– Jūs kalbate apie atsakomybės prisiėmimą, o kaip manote, ar iki šiol ji buvo prisiimta tinkamai ir tos švietimo bėdos buvo nors kažkiek neutralizuotos?
– Nenorėčiau komentuoti to, kas buvo praeityje. Man svarbu tai, kas bus ateityje, ir aš labai norėčiau ir stengsiuosi, kad tų klaidų būtų mažiau.
Taip, reikia irgi suprasti, kad jų bus ir jų pasitaiko – tai yra natūralu, bet svarbiausia, kad reikia apie tai kalbėti ir stengtis jas naikinti.
– Pakalbėkime apie vieną opiausių bėdų šiuo metu – vadovėlių stygių. Jūs pats esate edukologas, geografas, taip pat parašęs vadovėlių – jeigu mokomosios medžiagos trūkumas dar pernai atrodė kaip laikina problema, šiandien kai kurios mokyklos vadovėlių neturi jau antrus metus, kai kurios ugdymo įstaigos jų net neįperka. Jūsų akimis, ar tai yra normalu ir kaip mūsų švietimo sistema apskritai priėjo prie tokios situacijos?
– Šiuo atveju iš edukologo ir mokytojo pusės galiu pasakyti, kad vadovėlis gali būti labai įvairus – jis gali būti skaitmeninis, gali būti popierinis, kai kurie mokytojai iš viso pasirenka net atsisakyti vadovėlių ir dirba pagal savo suformuotą sistemą.
Suprantu, kad tai yra viena pagrindinių medžiagų, kuri yra toks inkaras, kurį mes turime ir su kuriuo mes galime stebėti ir žinoti, kad atitinkame bendrąsias ugdymo programas.
Po truputį tų vadovėlių vis daugėja ir į skirtingas klases jie ateina – manau, gana sėkmingai.
– Numatyta, kad valstybės biudžeto lėšos vadovėliams kitais metais augs 2 mln. Jūsų manymu, ar tiek užteks, kad problema išsispręstų?
– Aš iš verslo pozicijos pasakysiu – jeigu yra resursas, yra galimybės, tai visada norisi kuo daugiau nusipirkti ir kuo greičiau. Bet ne viskas taip greitai vyksta.
Labai tikiuosi, kad nuosekliai dirbant pas mokinius, o pirmiausia – pas mokytojus atsiras vadovėliai, kuriais jie galės remtis ir kuriais galės pasinaudoti.
– Mokytojai iš ministerijos vadovybės ne kartą girdėdavo komplimentus, kad yra labai kūrybiški ir sumanūs, todėl ir patys gali sukurti mokomąją medžiagą ar pamokose pritaikyti tai, ką randa kituose šaltiniuose. Deja, už tokių komplimentų dažnai slypi pervargę, neviltyje esantys pedagogai, iki išnaktų besiruošiantys pamokoms, o vėliau turintys prašyti mokinių nusirašinėti informaciją, pavyzdžiui, iš telefonų. Ar teisinga šią atsakomybę perleisti tik mokytojams?
– Žiūrėkite, pirmiausia, kas yra jau daroma, tai jau yra startavęs atnaujintas E. mokyklos puslapis – ten galima gana patogiai pasiekti bendrąsias ugdymo programas ir turinio aspektu, ir vertinimo aspektu.
Taip pat yra kuriamos ir jau sukurtos tam tikros skaitmeninės mokymo priemonės, kurias, kaip pastebime, mokytojai ir mokiniai jau pradėjo aktyviai naudoti ir pastebėti.
Taip pat formuojamas užduočių bankas, kuriame galima pasižiūrėti, kaip formuluoti užduotis, kaip jas kurti, tai irgi judama ir gausinama ši dalis.
Yra ir atmintinės, kurios yra nuorodos į ilgalaikius planus, kuriuose yra pasiūlymas, kaip būtų galima planuoti metus, kokius aspektus, kokias temas mokytis ir kokias kompetencijas būtų galima įgyti.
Nuolat stengiamės papildyti ir nuolat stengiamės, kad tai gausėtų. Taip, kaip visada sakome – norisi daugiau, bet tikrai stengiamės, kad būtų daugiau.
– Kaip vertinate šiais metais vykusius vienuoliktokų tarpinius patikrinimus?
– Nedrįsiu ir nesiruošiu vertinti ir aptarinėti to, kas jau buvo. Kaip ir minėjau, aš atėjau į NŠA su savo vizija sustiprinti komandą, sustiprinti ryšį su švietimo bendruomene, suprasti, kad NŠA yra institucija, kurios žmonės yra tie žmonės, kurie gali konsultuoti, kurie gali padėti ir patarti. Su šia vizija ir noriu judėti.
– Na, bet tarpiniai patikrinimai iš esmės neišnyko – jie tampa brandos egzaminų dalimi. Kaip manote, kodėl šis projektas iš karto nebuvo stabdomas, kai jau matėsi neigiamos indikacijos, ir galiausiai vis tiek prieita prie to, ko ir prašė švietimo bendruomenė – pokyčių?
– Man atrodo, svarbiausia yra klausyti, išgirsti ir stengtis atsižvelgti. Aišku, kad pačioje bendruomenėje buvo įvairių nuomonių, kaip tai turi būti padaryta, bet tikiuosi, kad atsižvelgdami į jas žygiuosime į priekį ir galėsime pataisyti iškilusias problemas.
Bet, kaip ir minėjau, pokyčiai negali būti iš karto čia ir dabar – tai yra žingsnis po žingsnio.
– Švietimo ekspertai pastebi vieną dalyką: esą neretai tam tikros naujovės, reformos švietime yra daromos greitai ir nebūtinai tam gerai pasiruošus, nes reikia įsisavinti gautą išorinį finansavimą. Todėl susidaro tokia situacija, kad sprendimai tiesiogiai priklauso nuo tokių lėšų, joms pasibaigus darbai sustoja, o spragos lieka, nes remtis tik į, pavyzdžiui, europinius pinigus yra labai netvaru. Ar matote tai kaip problemą?
– Šiuo atveju manau, kad visada yra svarbu užtikrinti ir ieškoti būdų tęstinumui. Kas pasiteisina, kas tikrai naudinga mokiniui, kas duoda galimybių ar per mokytoją, ar per tam tikras priemones ar įstaigas, tai tą mes tikrai stengsimės tęsti ir į tai atsižvelgti.
– Ko tikėtis šiais mokslo metais brandos egzaminus laikantiems abiturientams? Kokių patarimų jiems turite?
– Svarbu susipažinti su pačia egzaminų tvarka ir kas juose bus – tikimės, kad artimiausiu metu praplėsime informaciją, suteiksime ją tokiu formatu, kuris būtų priimtinas mokiniams ir mokytojams, kad būtų galima greitai su ja susipažinti.
Ir linkėčiau pasitikėti savo jėgomis, nes jūs tikrai galite ir gebate tai padaryti. Manau ir tikiuosi, kad jums pavyks ir parodysite tai, ką išmokote per 12 metų.
– Per praėjusius egzaminus pasitaikė ir kuriozinių situacijų – klaidų užduotyse, kai kuriems prieš pat rugsėjį netikėtai pasikeitė rezultatai. Kaip bus užtikrinama, kad ateinančią vasarą tokių staigmenų nebebus?
– Labai paprasta – mes jau startuojame su rizikos valdymo strategijomis, jas stengsimės įgyvendinti ir jau aktyviai su jomis dirbame. Tikiuosi, tai mums padės suvaldyti iškilusius iššūkius.
Mano vienas iš akcentų, ką mes turime daryti kaip agentūra, tai turėti aiškias rizikas ir turėti pasiruošę situacijas, kaip mes jas suvaldysime.
– Į darbą atėjote taip pat ir keičiantis valdžioms. Kokios tiek savo, tiek ir Seimo kadencijos tikitės, kokie jūsų lūkesčiai ir tikslai?
– Žiūrėkite, aš esu iš švietimo – kai manęs klausia, aš visada sakau, kad esu mokytojas, nuo to niekada nebėgau ir nebėgsiu.
Aš didžiuojuosi, kad esu mokytojas, ir mano tikslas yra toks, kad mokytojai ir apskritai švietimo bendruomenė labiau susitelktų, kad pajaustume, jog žingsnis po žingsnio mes stengiamės ir tobulėjame. To ir tikėsiuosi.
